Kaime buvo teatras. Klojime. Kaimo žmonėms labai patiko ten lankytis. Tiesa, jis buvo labiau antikos teatro pobūdžio. Dar priminė japonų kabuki teatrą. Pjesėse vaidino tik vyrai. Taip susiklostė. Dažniausiai būdavo keturi personažai. Vienas vyras su viena kauke ir baltais rūbais vaidindavo didvyrį. Vyras dėvintis kitokią kaukę ir juodus rūbus buvo slibinas. Dar vienas vyrukas vilkėdavo…
Žuvis
Jei tai nebūtų gyvatė ir undinė, jas galima būtų įsivaizduoti kaip dvi moteris besikalbančias virtuvėje. Gyvatė vyresnė. Smarkiai gestikuliuojanti. Kartais susiimanti už galvos, kartais už širdies, kartais tiesiog skėstelinti rankomis arba gūžtelinti pečiais: – Jis visai išprotėjo. Jis visiškai nebepanašus į save. Daro ir kalba nesąmones. Suprask – jis yra slibinas. Koks bebūtų, bet slibinas.…
Pabaiga
Žvaigždė pasirąžė savo debesų guolyje. Net labai ankstyvą rytą, vos pabudusi, ji atrodė nuostabiai. Nes ji buvo tikra žvaigždė. Ji buvo tokia, kokios tikėjosi visi, kurie iš tolo stebėjo jos švytėjimą. Atrodė ji gerai. Jautėsi dar geriau. Ji dar pasirąžė. Nusibraukė nuo akių sidabrinę garbaną ir apsidairė. Kodėl ji nubudo taip neįprastai anksti? Viskas aplinkui…
Taip tikrai neturi būti arba tiesiog basutės…
Filosofe todėl ir yra filosofė, nes ji aiškiai nežino, kaip yra ir kaip turi būti. Taip, tai labai laisvas filosofės termino interpretavimas, bet ši filosofė yra tokia. Nors paprastame paprastų žmonių gyvenime ji yra ypatingai paprastas ir neišsiskiriantis žmogus, tačiau kosminėje iliuzijų, svajonių ir pamąstymų erdvėje ji yra filosofė. Todėl moralų ir išvadų jos tekstuose…
Mano gyvenimas kaip šuo
Tas mano gyvenimas, kaip šuo, išvestas už pavadžio į lauką pasivaikščioti. Aš lyg ir laikau jį už to pavadžio, bet kur tau! Niekada nežinau, koks stebuklas kiškio pavidalu iššoks iš už kampo. Kokia nelaimė, kaip juoda katė perbėgs kelią. O mano gyvenimas, kaip šuo, nusitemps mane pavymui. Niekada negaliu pasakyti: nuo dabar tikrai bus taip arba…
Pasakų pasaulis
Filosofės pasaulyje gyventi nėra lengva. Čia gyventi net labai sunku. Pasaulis mano galvoje visiškai nesusijęs su tuo, kas vyksta aplinkui. Džiunglės neišbrendamos tas mano pasaulis. Jame ūbauja šmėklos ir sukasi vėjo malūnai. Kapinės su jūra gedulingų, o gal geidulingų žvakučių. Čia pat linksmai skambantys Kalėdų varpeliai ir gaudžiantys apleistų bažnyčių varpai. Jame nuolatos vyksta kovos.…
Ponas Beviltiškumas ir jo dvi galaktikos
Aš apsisprendžiau. Esu beviltiška optimistė. Iš tų optimistų, kurie visada prieštarauja pesimistams: bičiuliai, tikrai dar nėra taip blogai! Patikėkit. Bus kažkada dar žyyymiai blogiau. Štai šio aiškaus suvokimo vedina, aš ir skatinu visada stengtis gyventi šia diena. Ją išgyventi, o tada jau galvoti, kas bus rytoj. Dar aš esu iš tų, kurie paprastai neturi aiškaus…
Vieną kartą aš pavargau
O vieną kartą aš pavargau. Pavargau bandyti užkariauti pasaulį. Vytis, pralenkti, tapti nepavejama ir nepasiekiama. Nusibodo beviltiškas amžinas lėkimas, bėgimas ar plaukimas su kliūtimis. Baltų burių regata, kurios nebekontroliuoju. Ją kontroliuoja laisvas vėjas. Nieko nebesugalvoju. Neįdomu niekas. Nenoriu kartotis, bet matau, kad kartojuosi. Nenoriu prieštarauti pati sau, bet matau, kad prieštarauju. Nenoriu daryti klaidų, bet…
Gyvatė keičia skūrą
Mane visą gyvenimą persekioja kažkoks nesuprantamas savigriovos instinktas. Periodiškai, kaip gyvatė, noriu pasikeisti skūrą. Man tarytum pradeda niežėti po ja. Kita vertus, aš ir šiaip nelabai tą skūrą turiu. Ji lyg ir atsiranda per metų metus trinantis po šį dulkiną pasaulį, bet nelabai stora, lengvai praduriama, o kur tu ją storą užsiauginsi, jei vis susigalvoji…
Kai rudenį ryte rūke klykia gervės…
Mane dažnai kankina blogos nuojautos. Būna, naktį pabundu išpilta šalto prakaito, širdis daužosi kaip paklaikusi. Kažkas bus. Kažkas negero. O vieną kartą mačiau vidury miesto vidury judrios gatvės sutraiškytą žiurkę. Važiavau pro šalį, sustojau kamštyje ir pamačiau. Tarp daugybės mašinų, būtent man už lango, iš paties ryto. Tada pagalvojau vėl – kažkas bus. O kartais…