Aš ilgai galvojau. Galvojau, galvojau ir dar kartą galvojau… Ir sugalvojau tik tiek. Gyvenimo neapgausi. Nepaimsi iš jo to, kas yra neįmanoma. Galim susikurti šimtus saviapgaulės būdų. Nusiraminimo būdų. Mums palengvės. Patikėsime savo sukurtomis pasakomis. Bet viskas tebebus taip, kaip buvo sugalvota nuo pradžių. Nepataisysi neįmanomų dalykų, kuriems nuo pradžių buvo sugalvota būti sugadintais. Nepaimsi…
Rudenėjant laikas pareiti.Vėjas kaukia – reikės pasikeisti.Ošia medžiai – išmoksi paleisti.Temsta dienos. Reikėtų atleisti. Krenta lapai pavargę mus teisti.Vėsta upės. Daugiau neįbrisi.Nes praėjo, parėjęs nerasi to,Kas buvo. Bet laikas pareiti.
Akys drėgnos ir liūdnos.Kaip šuns.Žiauriai liūdna. Tik man.O gal mums. Mano meilė lyg nuskriaustas šuo.Nepasitiki niekad niekuo.Mano meilei sunku.Savo meilės tiesiog netenku. Man ir jam per sunku.Būt kartu per sunku.Atskirai per sunku.Mūsų akys kaip primušto šuns.
