Jei galėtum rinktis iš visų pasaulio žmonių,Ar pasirinktum mane?Jei galėtum apskristi šimtus šalių,Ar norėtum matyt vien mane visada šalia? Ar rinktumeis žiūrėti man į akis,Jei būtų amžinybę tavo valia?Ar tas pačias lūpas bučiuotum?Jei valdžioj tavo būtų visos visatos galia? Ar tas pačias naktis skaičiuotum?Ar tas pačias rankas myluotum?Jei visą pasaulį turėtum,Ką darytum? Jei galėtume rinktis…Geriau…
Šansas.
Suteik man dar nors vieną šansą,Žvaigžde, pakilt iki tavęs ir nenukrist.Ištiesk pagalbos sparną, audra.Kai man sparnus žaibų trenksmai pakirs. Stovėti noriu tiesiaiIr tvirtai ant žemės.O virš galvos matyti dangų,Kuris man ateitį džiaugsmingą lemia. Ne lakų smėlį noriu jaust po kojom.O lakų vėją plaukuose.Tegu jis plaukus man šukuoja.Kai stūgauja kaip vilkas laukuose… Suteik man paskutinį šansą,…
Kokia? Tokia.
Aš kartais noriu būti reikalinga.Tarsi oras, kuriam visi dėkingi,Kad juo kvėpuoja.Pažiūriu ir tikrai matau, jaučiu ir suprantu,Kokie mes esame likimo aukos. O kitą kartą noriu būti vėju,Jis suvelia mintis ir plaukus.Jį siutina tie medžiai, kur šakojas.Paskui užeina – noriu tapt žole po kojom,Tokia švelnia, kad dėl visų aukojas. Dar kartais myliu žmones,Miglą, darganą ir lietų.Dar…
Smilgos…
Kaip keista. Priartėjo ta riba,Kai horizontas visiškai arti.Už jo – migla ir rūkas.Aplink mane tik pieva neaukšta.O ten – ko visada ilgėjausi.Ko visada man trūko… Čia – smilgos vėjyje.Pūkuotos švelnios šakos.Jos tyliai šnara.Šnabžda man kažką.Gal pasiklydai?Tyliai man jos sako. Ar aš tik pieva?Tik žema žolė?O virš manęs – dangus.Dabar jis žydras.Bet kartais būna net labai…
Žmogus.
Jūs nepykit labai,Už tai, ką galvoju.Nes galvoju keistai.Aš manau, kad žmogus –Smegenys stiklainyje tiktai. Gaila, bet labai dažnaiMums rūpi tik stiklainisVien tik tai…Tik spalvos ir formos.Bet nerūpi turinys visai. Žodžiu, vien tik tara…O svarbu juk smegenys yra.Vadinkit kaip norit.Intelektas, valia, sąžinė,Intuicija, siela, dvasia. Tik ne stiklainis.