Bėgame, skubame. Mūsų akys spėja pamatyti tik pačias ryškiausias spalvas. Gyvename šurmulyje- kurtinanti muzika, aštrūs prabangių kvepalų ir išskirtinių patiekalų kvapai. Sukamės karuselėje, kvatojame. Kartais isteriškai. Pasitenkinimo vis mažiau. Svaiginančiame sukimesi užplūsta begalinis nuovargis ir šleikštulys. Reikia poilsio. Sielą suspaudžia tikro gyvenimo ilgesys. Širdies plakimas pradeda lėtėti. Plyksteli akinanti šviesa. Nugriūname. Gulime ramiai. Esame sustabdyti…
Prisimenu seniai matytą nespalvotą siužetą, kaip dvidešimto amžiaus vidurio putlios gražuolės mums tolimoje Amerikos valstijoje bando įtilpti į plokštėje išpjautą Marilyn Monroe kontūrą… Kiek save prisimenu, visą gyvenimą stengiuosi įsibrukti į tokį patį kontūrą tarp „sau” ir „kitam”. Dažnai stebiuosi, kaip žmonės save vadina altruistais, kankinasi dėl to ir galų gale nutaria pamilti save. Negaliu…
Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas yra absoliutus spektaklis, o mes jame esame visiški artistai. Kuo geriau tai suprantame, tuo geriau vaidiname, kuo geriau vaidiname, tuo įdomiau patiems gyventi. Stebėk sceną! Viskas, visiškai viskas, ką matai aplinkui yra tik miražas. Spektaklis, kurio pabaigoje uždanga vienaip ar kitaip, bet vis vien nusileis. Šiame spektaklyje…
Žmonės kartais sako, kad perdaug mąstau. Jie teisūs. Būna, kad mano galva tiesog tinsta nuo minčių. Labai noriu jas visas išimti ir kažkur sudėti, nes atrodo sprogsiu į mažyčius skutelius, o mintys ir mintelės išsišliaužios po visus kampus. Pagauti bent vieną už uodegos tikrai sunku. Jos kirba, maišosi ir persipina tarpusavyje. Kaip gyvatės graužia viena…
