Kai pradėjau rašyti, turėjau vieną labai svarbią idėją – rašyti tiesą. Paskui rašiau daug visko. Nuomonės ir požiūriai keitėsi arba ne. Supratimas, kad nėra vieningos ir vienintelės tiesos nepasikeitė. Nežinau, kaip ją rasti, kaip ir seniau nežinojau. Tik tas vienas dalykas bado akis, badė seniau ir, matyt, taip bus visada. Labai baisi neteisybė vyrauja pasaulyje. Ar šiek tiek mažesnė, bet jos yra tiek be galo daug ir visur po truputį. Labai liūdna, kad pati negaliu jos išsklaidyti. Nesu Dievas, turiu savo subjektyvią nuomonę ir sunku nuo jos atsispyrus vertinti sąžiningai. Esu piktas žmogus. Sunkiai atleidžiu, kai mane nuskriaudžia. O gal tik manau, kad atleidau… Nesugebu matyti, kad manęs iš tiesų niekas gal net nenuskriaudė. Noriu bausti, o paskui galvoti. Todėl labai sunku nuteisti melą. Bet labai norisi. Todėl ir vėl nuo minčių apie tai, kaip pašalinti tą baisią ir gausią neteisybę, pareinu prie vienos minties. Noriu išminties. Išminties atskirti melą nuo tiesios, išminties rasti tiesos grūdą melo statinėje, neteisti. Turėti jėgų atsiriboti. Bet labai sunku. Sunku būti išmintingu žmogumi. Dieve, kaip sunku… Ir, Dieve, kaip gera vėl rašyti!