Lengvai ir sunkiai…

Jei pakeli lengvai, paleidi – Skrenda. Ir nusileidžia tyliai. Švelniai. Kai sunkiai pakeli, Paleidi. Sunkiai krenta. Dūžta. Skyla. Subyra žemė ir dangus. Ir praraja suryja mus. Belieka kristi. Taip lengvai. Paleidus sunkiai. Save. Ir jį. Ir juos visus. Visų jų veidus. Lengvai paleisti reikia. Ir pamiršti. Tuomet kodėl atrodo – miršti… Kiekvieną kartą jeigu pakeli…

Senos gatvės

Švelnus šnabždesys nušiurena gatve. Seno žibinto šviesoj snaigės žemę Bučiuoja. Tyla. Naktis ir žiema. Seni kaminai. Rūksta dūmai. Kaminkrėčiai Su cilindrais. Kvapai. Šalčio, dūmų, namų ir jaukumo. Juodos katės. Šviečia akys. Ir žiburiai. Artėjančių švenčių. Atūš. Praūš. Liks tik kvapas. Seno žibinto šviesoj nukritusių lapų…

Atrodė…

Atrodė, visada visur suspėsiu. Bet jau kažkur nespėju. Per vėlu. Atrodė visada padėsiu Visiems, kam reikia, kam galiu. Atrodė, liko šitiek laiko Nueiti tuo ir dar kitu keliu. Atrodė, norams neužtenka saiko. Dar tiek pradėti vėl ir vėl galiu. Atrodė taip. Visaip atrodė. Atrodo dar. Bet vis dažniau tyliu. Papasakoti visko, kiek man buvę, Aš…