Man norisi kelionių. Tolių. Skrydžių, kopimų. Pastolių Margam pasaulio vandeny. Ant jų trobelėje gyvenčiau sau Langais kiaurais. Nežinomybė šaukia vakarais. Ne tik realiai, bet ir giliai širdy. Mentaliai. Vilioja gyliai ir aukščiai. Tarytum paklydūsį paukštį. Noriu klajoti kaip vilkė. Kuri visada turi viltį. Ji nebijos rodyt iltis Net susitikusi mirtį. Blyški pilnatis šiąnakt šviečia Vilkus…
Mano žvaigždė, mano vėjas, mano burės.
Parodykit man žvaigždę, Kurią turiu stebėti tamsią naktį. Ji jums tokia ryški, Kad net gali apakti. Ją, vandenynu plaukdama, turėčiau sekti. Jūs sakot man. Ir ją turiu pasiekti. Link jos turėčiau kilti. Jos stengtis nenuvilti. Ir paisyt jūsų nuomonės visų. Pakilt virš debesų ir šviest kartu. Būry tarp jų visų. Baisu. Jei ta žvaigždė man…
Norai
Man kartais būna. Noriu daug. Turėti. Daug. Daugiau, negu turiu. Žiūrėti į visus iš pasakiško aukščio. Išskleist sparnus lyg milžiniško paukščio. Visi šešėly mano. Aš ore. Tada kamputy tyliai pasvajoju. Kaip aš įsivaizduoju žemėj rojų? Su daug svarbių ar vienu mylimu žmogum? Gyventi sau smagiai Ar nuo arimo griūt iš kojų? Turėti kalnus pinigų, populiarumą,…
Verta…
Tylus vakaras. Skaidrus dangus. Ramios žvaigdždės. Nelyja lietus. Horizonte miškas. Melsvame fone. Tankios medžių viršūnės švelniame ūke. Gražu kartais būna. Ir verta. Visa tai pamatyti nors kartą. Žydinčias vyšnias pavasarį. Mylinčias akis kas vakarą. Aukštus kalnus ir žvaigždes. Lygumas. Dykumas. Miglas. Greitai. Trumpai. Bet verta. Nes mums pasisekė šį kartą. Mąstyti. Galvoti. Suprasti. Tikėki. Mylėti.…
Ir dar…
Aš suprantu, kad niekur jau Iš čia neišvažiuosiu laisva valia. Lėtai žingsniuosiu gatvės grindiniu, Ir nesvarbu visai, ar tu būsi šalia. Kaukšės kulniukai garsiai Ir žingsniai aidės. Tarytum žirgas pasagom. Tarytum skausmas ant širdies. Sunku eit gatvės grindiniu Kulniukais aukštais. Žibintai švies ir kris šešėlis, Kol rytas ateis. Nušvis bažnyčių bokštai Ir miesto langai, nuraudę…
700
Aš myliu savo miestą. Net labai. Be saiko. Be ribų. Jame gimiau. Jame užaugau. Prisiminimus savo miesto saugau. Esu vilnietė nuo gimimo. Nuo šaknų. Nuo atvažiavusių. Išlikusių mieste. Nuo tų, kur mokėsi. Kur kibosi į miestą. Pamilo. Gimdė. Užaugino čia vaikus. Esu nuo jų. Mačiau pro langus dar ganyklas, Kur karvės mūkė. Virto jos mokyklom,…
Močiutės pasakos
Bandau apie meilę. Kodėl neišeina? Apie rausvas miglas. O gal apie aukas? Atsidavimą naivų? Gal apie žvaigždę, Spindinčią nakty. Apie svajas. Apie aistras, nerimstančias širdy. Apie koridą, mirštančią Karmen. Apie Pelenę be batelio. Aš kaip močiutė, mezganti takelį. Kur seka pasakas vaikams. Jos apie meilę. Ji nutiks kai kam. Arba tos pasakos nebus nė grūdo.…
Nieko…
Taip nenutiks savaime. Ar nutiks? Tikrai neatsakysiu. Bus kaip lempta. O gal nelemta. Gal tiesiog iš lempos. Tiesiog taip bus. Nes dar nebuvo, kad nebūtų niekaip. Nes dar nebuvo niekam niekada, Kas buvo gimęs, kad nemirtų niekad. Nebuvo niekam. Net menkiausiam sliekui. Nebuvo niekam, kad nebūtų toj riboj. Toj atkarpoj tarp gimti ir numirti. Kažkaip.…
Fui…
Ar tu tas, kuris leis man kalbėti? Kas tu toks, kad man lieptum tylėti? Tu mokinsi mane gedėti? Kada verkti ir kaip liūdėti? Tu tylėjai prie kapo. Ir mes turime taip daryti? O dabar tu kalbi ir mes turime to klausyti? Kodėl sau toks svarbus tu, mažyti? Kad visi turi taip matyti, kaip tu? Jausti,…
Yra kaip atrodo.
Kaip tau atrodo – taip yra. Neišsijosi vėjo ir bangų nesuklastosi. Kitaip nesugalvosi. Nes taip yra, Kaip tu matai. Kaip tu matai, taip žydi sodai. Ar byra pelenai į kapą. Arba kometos krenta tau ant rankų. Ir jūrų žvaigždės išlipa į krantą. Taip. Kaip matai. Perlus ar ašaras, Per skruostus riedančius, pasaulis renka. Ir skausmui,…