Taip būna. Nori išsipasakoti, bet…Suvoki, kad niekas nesupras.Ir tu jautiesi pasimetęs, bet žinai –Gi niekas nesuras. Tau skauda širdį, koją, ranką,Net ašarų, atrodo, nepakanka…Pačiam su savimi sutarti tenka.Tik tavo mintys tau paguodos žodį renka. Ir nieks daugiau. Ir būk ramiai.Neužsipulk pasaulio nekaltai.Kodėl taip pasimokome retai?Visi mes esam ir karaliai, ir kvailiai…
Primityviai.
Žiemą tamsiau.Saulės stipriai mažiau.Rytais keltis sunkiau.Žiemą viskas baisiau. O pavasarį viskas geriau.Juk pavasarį žymiai šviesiau.Ir gyventi mieliau,Ir mylėti lengviau. Nes pavasarį daug paprasčiauAtsikelti anksčiau.Net numirti drąsiau.Tik be meilės skaudžiau… P.s. Dažnai pagalvoju, kad numirti norėčiau kažkodėl pavasarį. Tik ne šį dar, aišku!