Kas aš? Iš kur aš? Niekas manęs nežino. Niekas nėra apie mane girdėjęs. Atėjau iš kažkur ir kažkada vėl išeisiu. Ir niekas net neprisimins, kad aš buvau. Gyvenimas išbyrės kaip smėlis tarp pirštų. Į nebūtį. O gal kažkur kitur. Bet čia nieko nebeliks po manęs. Raidės ant šalto antkapio. Anksčiau ar vėliau niekam nieko nesakančios raidės.
Vienas kitoks nei aš, pasakė neseniai – kai mane mato ir girdi minia, kai paklūsta mano rankos mostui, įsitempę klauso kiekvieno mano žodžio, tai yra kažkas ypatingo. Kiekvienas nors kartą gyvenime tai pajutęs taptų laimingesnis. Ir aš su juo sutinku. Jo raidės ant antkapio kažkada irgi niekam nieko nereikš. Tik tai atsitiks vėliau. Yra tokių, kurių vardus atsimena iki šiol. Bus tokių, kuriuos pamirš negreitai. Jie lygiai taip pat atėjo iš tamsos ir į ten pat išeis, bet jie ryškiai blyksteli. Nors trumpam. Kiek kas galėtų už tai sumokėti? Kiek verta mokėti nors ir už trumpą laiką? Švystelėti nors trumpam kaip kometa, kuri nušviečia tamsų dangų. Žinoma, ne tiek jau tamsų, nes aplinkui pilna kitų žvaigždžių. Bet nors trumpam švysteli!
Vaikas nuo mažens mato televizijos ekrane pasaulinio masto ikoną, tarytum stebuklą ar kažkokį neįtikėtinos pasakos veikėją. Veikėją iš kitos realybės, kitos visatos, kitos dimensijos. O paskui kiti vaikai žiūri, kaip senasis dievukas nueina nuo scenos užleisdamas vietą kitam. Tam pačiam, kuris jį stebėjo transo būsenoje nuo vaikystės. Kiek atiduotume, kad nors trumpam atsidurtume šalia savo tikrųjų kumyrų? Nors akimirkai. O jei atsirastų proga juos pakeisti? Tapti jų tęsiniu. Kiek už tai galima paaukoti?
Kiek stipriai žmonės nori būti išskirtiniais? Tais, kuriuos pažįsta gatvėje? O gal nepažįsta, bet žino jų darbus? Tai įtaka. Daug kas sako, nenoriu dėmesio, nenoriu, neišsigąskime to žodžio, šlovės. Nenori. O ar turi pasirinkimą visa tai patirti? Jei galėtum rinktis, ar tikrai to atsisakytum? Išnirti iš šešėlio, iš bunkerio, įkvėpti gaivaus laisvės oro. Kai tavo žodį girdi šimtai, kai tavo žodis daro įtaką tūkstančiams. Tebūnie tai ne šlovė ir ne garbė. Tiesiog esi svarbus ne dviems ir ne trims tave žinantiems, o žymiai didesniam būriui.
Yra įvairių kategorijų. Matyt, yra žmonių, kurie lengvai gali turėti viską, bet to baidosi. Nežinau, kiek tokių yra. Gal jie intuityviai jaučia kažką baisaus, kas slypi už populiarumo. Gal kalba patirtis, nuo vaikystės matytos šlovės pasekmės, kurias man sunku suvokti. Kai kuriems nieko nereikia aukoti, vien tik būti savimi ir už tai būna pripažinti. Tai, matyt, apskritai dovana. Neįkainojama. Būna ir taip.
Yra ir tokių, kurie už akimirką, kai gali būti išgirsti ir pamatyti, atiduotų bet ką. Negaliu jų smerkti. Nes kam tas gyvenimas, jei negali jo nugyventi taip, kaip nori? Jei negali gauti to, už ką sumokėtum bet kokią kainą? Ir kas gali smerkti už kainą, kurią tu moki? Savo kainą, už savo troškimų įgyvendinimą? Bet tokių yra. Daugybė tokių, kurie žiūri ir tyliai smerkia. Pavydi. Nekenčia. Nes patys kainos mokėti nenori. Jokios.
Ar reikia tokių bijoti? Ar tikrai neverta nors pamėginti? Ar tikrai? Juk vis vien kažkada būsim tik raidės ant šalto antkapio…