Jau kuris laikas niekaip neprisiverčiu kažką parašyti. Supratimo neturiu, kas yra. Esu pratusi daryti, ką noriu. Rašau, nes noriu, piešiu, nes noriu, skelbiu, nes noriu. Noriu rašyti, noriu piešti ir noriu, kad tai kažkas pamatytų. Jokių kitų motyvų. Tai ne darbas, neturiu jokių įsipareigojimų tai daryti. Tiesiog įgeidis. Damutės žaisliukas. Tik kodėl toks keistas nepasitenkinimo…
Taip strigau, kaip kąsnis gerklėj…
Taip strigau, kaip kamštis kakle. Taip strigau, kaip strėlė žaizdoj. Taip strigau, kaip vėlė nakty, Kaip tamsa tyloj, kaip krislas aky. Taip strigau, nei iš vietos kaip. Taip strigau, kad net skauda taip. Taip strigau, pajudėt sunku. Taip strigau, kad nors rėk balsu. Negaliu judėt, negaliu rašyt. Negaliu kalbėt, negaliu klausyt. Negaliu pirmyn, negaliu atgal.…