Keista… Man pačiai kartais keista, kad jaučiuosi taip, lyg kariaučiau su visu pasauliu. Lyg norėčiau nugalėti visą pasaulį. Lyg būčiau jame svarbiausia. Argi tai nėra keista? O gal mes kiekvienas turime tą pasaulį, kurį turime nugalėti? Gal mums tiesiog reikalingas triuškinančios pergalės jausmas? Kai kurie sako, kad objektyvios meilės nėra. Tai tik kiekvieno iš mūsų…
Rizika – muzika…
Aš iš… Ir galvoju, koks žodis labiausiai tiktų? Toks, kurio sakyti turbūt nederėtų… Išlepau. Mandagiausias žodis. Išlepau. Man vis sunkiau daryti tai, ko nenoriu. Tiksliau, padarau aš viską kuo toliau, tuo greičiau. Viską. Ir tai, ką noriu, ir tai, ko nenoriu. Tik man vis daugiau dalykų sunku prisiversti daryti. Sakau gi, išlepau. Net rašyti ir…
Smėliu užpustyti miestai…
Sunkiausia yra suprasti save. Kas esame, ko norime. Neužtenka tiesiog ramiai būti, kad išgirstum tą garsųjį-tylųjį vidinį balsą. Jis užgožtas daugybės svetimų balsų. Milijonų, milijardų… Kaip tie užmarštyje paskendę miestai. Užkloti amžinybės dulkėmis. Glūdi dykumose giliai užpustyti smėlio. Virš jų ūbauja vėjas. Jis gena sudžiuvusių, ištroškusių lietaus augalų raizginių kamuolius. Dieną saulėje iki raudonumo įkaista,…