—Marselis Prustas-„Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje.“
„Galbūt nekintamumą mūsų aplinkos daiktams primeta tik mūsų įsitikinimas, jog čia jie, o ne kiti daiktai, primeta mūsų minties nekintamumas jų atžvilgiu.“
„Viltis, kad palengvės, suteikia jėgų kentėti“
„Pripratimas- sumanus, tačiau labai nerangus tvarkdarys: iš pradžių jis leidžia ištisas savaites musų sąmonei kankintis laikiname būste, ir vis dėlto didelė laimė įgyti jį, nes be pripratimo, vien savo išgalėmis, ji jokiame būste neleistų mums pasilikti.”
„Bet juk net ir nereikšmingų gyvenimo smulkmenų požiūriu mes nesame vieninga visuma, kiekvienam tokia pati, su kuria bet kas gali susipažinti, kaip su kokia sutartim ar testamentu; socialinis mūsų „aš” yra kitų žmonių minties kūrinys. Net toks paprastas aktas, apie kurį sakome „susitikti pažįstamą žmogų”, yra iš dalies intelektualinis aktas. Į fizinę to asmens išvaizdą mes sudedame visa, ką žinome apie jį, ir mūsų turimam bendram jo vaizdui tos žinios, be abejo, yra pačios svarbiausios. Galų gale jos taip tobulai išpučia skruostus, taip tiksliai sutampa su nosies linija, taip vykusiai nuspalvina balso skambesį, lyg tas balsas tebūtų perregimas apvalkalas, jog mes matydami tą veidą ar girdėdami tą balsą, kiekvienąsyk tematome ir tegirdime tas savo žinias.”
„Laikraščiams aš turiu prikišti tai, kad jie verčia mus kas dieną domėtis visokiomis smulkmenomis, o knygas, rašančias apie esminius dalykus, gyvenime skaitome tiktai kokius tris ar keturis kartus.”
„Realią būtybę, nors ir labai palankiai būtume nusiteikę jos atžvilgiu, mes suvokiame daugiausia savo pojūčiais, vadinasi, ji lieka mums neperprantama, ji yra tasai balastas, kurio mūsų jautrumas neįstengia pakelti. Jei šią būtybę ištiks nelaimė, ji tegalės sujaudinti mus tik nežymia mūsų bendro supratimo apie ją dalele; maža to – ir pati toji būtybė tegalės susijaudinti tik dalimi bendro savo supratimo apie save.”