Mano senam ir dideliam name gyvena vėlės.Nes teisę būti turi čia visi.Pro praviras duris įsisuka pasiutęs vėjas.Pro langus šviečia saulė.Šildo dulkinus kampus.Kai nuotaika gera,Vazonuose pražysta ryškios gėlės. Čia tranko skersvėjis senutes langines.Iš spintų krenta knygos.Dega.Lydosi ir tirpsta žvakių vaškas.Urvai peliukų seno sūrio prikimšti,Jie prisitempę vogto turto sau.Net braška. Nes gali čia ateit visi.Ir kai kurių…
Toks laikas.
Džiaugiuosi,Kad esu tame laike,Kai man patinka miegas.Kada už lango tylutėliai krinta sniegas. Guliu urvelyje savam –Esu tokia maža pilka pelytėKai griaudėja perkūnas,Staugia vėjas. Ima lyti. Galiu padėti galvą ant pagalvės.Išlindo saulė.Jos dėka nepradeda pelytiPasenusios palangės. Nukrautos perskaitytom knygom.Ir aš galiu saldžiai drūnyti.Su savimi.Ramiai ir tyliai. Jau apskraidyti toliai.Išmatuoti gyliai.Ir nebeliko jokio vyliaus.Galiu tiesiog ramiai palaimintai…
Man.
Visas šitas pasaulis sukurtas tik man.Kitais žodžiais.Skirtingu kvėpavimu.Bet tik man. Visa kita šiaip sau.Jei ne man.Tas, kas ne man.Bet žvaigždės danguje – man. Visas dangus – man.Šiltas vakaro vėjas – man.Jausmai iš širdies laukan.Man. Mintys apie amžinybę – man.Geras jausmas pakilti virš visko –Man.Laisvė – man. Tik man.Atsakomybė už savo gyvenimą.Ir viską jame –Man…
Toks gražus ir mielas…
Mielas melas.Toks gražus.Toks geras.Toks švelnus ir šiltas. Nesimato galo.Tam pūkuotam melui.Saldžiam, kaip medus midui.Tikrai ne karčiam alui. Karčiai tiesai reikia šviesos.Ji tokia negraži.Nenoriu matyti jos.Geriau saldus midus. Rožinis. Truputį slidus.Lyg atlasas.Lyg šilko kelias be pabaigos.Be galo. Tikrai taip.Geriau. Mieliau.Saldus kaip midus.Mielas melas.
Iki galo.
Kvatokis. Juokis garsiaiVerk. Ar net raudok.Jeigu reikia, kartais –Saldžiai pasvajok. Iš visos krūtinės.Rėk. Nepasiduok.Jei kovoji – stipriai.Viską iškovok. O gal net nereikėjo?Pradėti. Taip. Žinok:Jei eit, tai iki galo.Jei ne – dabar sustok.
Kai gaudai… Arba burės ir aitvarai.
Gaudai dūžtantį stiklą.Kai krenta taurė iš rankų.Kraujo puta ištikšta.Neša banga nuo kranto.Į norimą siekiamą tikslą. Gaudai iš skaismo orą.Tyliai galvoji norą.Širdies plakimas lėtėja.Gyventi noras didėja.Neša kylantis vėjas. Gaudai prabėgantį šansą.Tą paskutinį kartą.Skrieji link norimo kranto.Žaizda užsitraukia.Tik randas. Lieka. Bet gaudai.Nors skauda.Tolsti.Tačiau artėji.Perpjauta arterija. Gaudai pučiantį vėją.Gaudai ir pameti tikslą.Bėgi nuo skausmo.Iš skausmo.Viskas…
Tiesiog žmogus.
Taip – aš tokia.Ir nieko čia nepadarysi.Įeisiu pro duris.Galbūt įleisi,O gal ir išvarysi. Nes aš tokia.Ir jau kitaip nebus.Tiesiog esu tokia.Iš sapno teks pabust.Nebebijoti teks. Nes juk ne pragaras aplink,Nors aišku,Kad ir ne dangus.Tiesiog gyvenimas.O aš jame tiesiog žmogus….
Ugniniai kamuoliai rieda.
Ridenu nuo kalno ugnies kamuolį.Rieda lyg paprastas.Žemės traukos paveiktas.Keista.Nes yra ugninis. Žaibo rankų sukurtas.Kad jį perkūnas.Krenta karūnos.Pykčio kamuoliai viską griauna.Žolę degina. Viesulas medžius rauna.O kamuolys nurieda ir nutolsta.Širdis apsala.Ugnis gauna galą.Viskas atvėsta. Apšerkšnija.Nieko vėl nebelieka.Giedra.Ramu.Gražu ir net nelyja…
Paprasta.
Naktis. Jau miega visi.Pasiškekėkim, mieloji.Esi neteisi.Jausmus reikia mokėti valdyti. Tartum kojines adyti.Paprasta. Niekas neprarasta.O atrasta per amžius labai daug.Amerika ir kosmosas užvaldytas. Surinkti save yra lenva.Lyg batus valytis.Nusikerpi ilgus plaukus.Ir išmeti nieko nelaukus. Padarai ir pamiršti.Juk tai nėra sunku.Juk ne visatą reikia užvaldyti.Bet aš nemoku kojinių adyti…
Mirtis mūsų neišskirs.
Mirtis mūsų neišskirs.Mus išskirs gyvenimas.Žvakės liepsnos plevenimasTamsoje. Tyloje. Šaltyje.Migloje. Blausi šviesa per stiklą.Kas tikra?Kas netikra?Drungnas vanduo stiklinėje.Taurė seno vyno neliesta. Negerta.Musė tarytum girta.Zyzia kiekvieną rytą.Lyg bunda.Lyg miršta. Žvilgsnis ramus ir bejausmis.Sunku taip gyventi ir gerai jaustis….Širdin beldžiasi nerimas.Mūsu mirtis neišskirs.Mus išskirs gyvenimas…