Neseniai pasidariau išvadą, kad manęs niekas nesupranta. Vis dar turėjau iliuzijų. Kad yra nors kažkas, nors vienas, kuris gali mane atspindėti. Kol galų gale supratau, kad mano jausmai, kaip debesys. Jie keičiasi. Slenka. Juodi, balti, sunkūs ar lengvi ir purūs. Kartais pakimba virš galvos ilgesniam laikui, kartais yra nunešami emocijų vėjo labai greitai. Kartais iš…
Žodžiai
Kai pabūklai kalba, mūzos tyli. Ar kažkaip panašiai. Šiuo metu sunku kalbėti itin prasmingai apie bet ką, kas nėra mirties ar gyvybės tema. Sunku kalbėti be gumulo gerklėje. Sunku kalbėti, nes net suvokti sunku, kas vyksta. Bet kažkas kalba! Randa jėgų kalbėti ir kalba itin prasmingai! Taip prasmingai, kad milijonai žmonių, iki tol buvusių visiškai…
Kopėčios
Kai pasidaro tikrai labai blogai, juk suprantate, kad negalite niekur pabėgti? Gyvename, lyg eitume keliu. Lyg bėgiais. Nors ne… Aliuzija į kelią ar bėgius yra ne visai teisinga. Jei gyvenime prieisime kelio galą, prieš akis atsivers platūs laukai. Laisvė rinktis. Jei pasibaigs bėgiai, mes lyg traukinys sustosime ir nebegalėsime judėti toliau, bet neprapulsime. Tiesiog stovėsime…
Savaime
Ar aš kažką pamiršau? Kodėl pradžioje viskas buvo paprasčiau? Viskas lyg savaime. Net ne lyg. Savaime. Lengva ir paprasta. Gyventi, kurti, tikėti, mylėti, kalbėtis. Kuo toliau – tuo sunkiau. Savaime ne visada išeina. O aš esu pamišusi dėl to „savaime“… Tikriausiai, ne vien aš. Taip norisi, kad viskas gyvenime vyktų natūraliai. Sunkiai man atsitinka, kai…
Kaimynams. Giminėms. Artimiesiems. Pažįstamiems ir nepažįstamiems. Visiems.
Plaunu grindis. Ir tyliai medituoju. Ne. Ne ta gerąja prasme. Juodas mintis eskaluoju. Diskutuoju su menamu priešu. Sustoju. Gal jau laikas garsiai pamedituoti? Senokai nefilosofavau. Neseniai išgirdau auksinę mintį. Tokią paprastą. Iki negalėjimo. Tik ji man nuskambėjo reikiamoj vietoj ir reikiamu metu. O pasakė man ją ganėtinai bjauraus charakterio žmogus. Ir ką? Ar mintis nuo…
Sena ir nauja. Skiriu iš naujo atrastam savo puslapiui.
Nėra kito būdo atrasti, jei nesi praradęs. Nežinau, kaip reikėtų suvaidinti, kad jau nebeturi, tam, kad ateitų kažkas norimas ir naujas. Kad tas kažkas patikėtų, kad gali ateiti. Tyliai ateitų prie mūsų durų, į jas pasibelstų ar net nesibeldęs įeitų, atsisėstų šalia priešais švelniai rusenantį ir jaukiai šildantį židinį, tada atsargiai apglėbtų per pečius… Jūs…
Neprisiverčiu niekaip…
Jau kuris laikas niekaip neprisiverčiu kažką parašyti. Supratimo neturiu, kas yra. Esu pratusi daryti, ką noriu. Rašau, nes noriu, piešiu, nes noriu, skelbiu, nes noriu. Noriu rašyti, noriu piešti ir noriu, kad tai kažkas pamatytų. Jokių kitų motyvų. Tai ne darbas, neturiu jokių įsipareigojimų tai daryti. Tiesiog įgeidis. Damutės žaisliukas. Tik kodėl toks keistas nepasitenkinimo…
Gyvenimo neapgausi
Aš ilgai galvojau. Galvojau, galvojau ir dar kartą galvojau… Ir sugalvojau tik tiek. Gyvenimo neapgausi. Nepaimsi iš jo to, kas yra neįmanoma. Galim susikurti šimtus saviapgaulės būdų. Nusiraminimo būdų. Mums palengvės. Patikėsime savo sukurtomis pasakomis. Bet viskas tebebus taip, kaip buvo sugalvota nuo pradžių. Nepataisysi neįmanomų dalykų, kuriems nuo pradžių buvo sugalvota būti sugadintais. Nepaimsi…
Gaivalas
Keista… Man pačiai kartais keista, kad jaučiuosi taip, lyg kariaučiau su visu pasauliu. Lyg norėčiau nugalėti visą pasaulį. Lyg būčiau jame svarbiausia. Argi tai nėra keista? O gal mes kiekvienas turime tą pasaulį, kurį turime nugalėti? Gal mums tiesiog reikalingas triuškinančios pergalės jausmas? Kai kurie sako, kad objektyvios meilės nėra. Tai tik kiekvieno iš mūsų…
Rizika – muzika…
Aš iš… Ir galvoju, koks žodis labiausiai tiktų? Toks, kurio sakyti turbūt nederėtų… Išlepau. Mandagiausias žodis. Išlepau. Man vis sunkiau daryti tai, ko nenoriu. Tiksliau, padarau aš viską kuo toliau, tuo greičiau. Viską. Ir tai, ką noriu, ir tai, ko nenoriu. Tik man vis daugiau dalykų sunku prisiversti daryti. Sakau gi, išlepau. Net rašyti ir…