Užrašai

Keista… Man pačiai kartais keista, kad jaučiuosi taip, lyg kariaučiau su visu pasauliu. Lyg norėčiau nugalėti visą pasaulį. Lyg būčiau jame svarbiausia. Argi tai nėra keista? O gal mes kiekvienas turime tą pasaulį, kurį turime nugalėti? Gal mums tiesiog reikalingas triuškinančios pergalės jausmas? Kai kurie sako, kad objektyvios meilės nėra. Tai tik kiekvieno iš mūsų…

Aš iš… Ir galvoju, koks žodis labiausiai tiktų? Toks, kurio sakyti turbūt nederėtų… Išlepau. Mandagiausias žodis. Išlepau. Man vis sunkiau daryti tai, ko nenoriu. Tiksliau, padarau aš viską kuo toliau, tuo greičiau. Viską. Ir tai, ką noriu, ir tai, ko nenoriu. Tik man vis daugiau dalykų sunku prisiversti daryti. Sakau gi, išlepau. Net rašyti ir…

Sunkiausia yra suprasti save. Kas esame, ko norime. Neužtenka tiesiog ramiai būti, kad išgirstum tą garsųjį-tylųjį vidinį balsą. Jis užgožtas daugybės svetimų balsų. Milijonų, milijardų… Kaip tie užmarštyje paskendę miestai. Užkloti amžinybės dulkėmis. Glūdi dykumose giliai užpustyti smėlio. Virš jų ūbauja vėjas. Jis gena sudžiuvusių, ištroškusių lietaus augalų raizginių kamuolius. Dieną saulėje iki raudonumo įkaista,…

Visi mes perkam ir parduodam. Viską. Viskas yra prekė. Viskas, ką mes turime šiandien, yra įsigyta už tai, ką pardavėme vakar. Taisyklė tik viena – kainos ir kokybės santykis. Ar tikrai verta? Aš esu šio dėsnio vergė. Nenoriu kalbėti apie kitus. Tegu kiekvienas įsivertina pats. Aš labai anksti suvokiau, kad gyvenu pagal šį principą. Dar…

Apie viską, ką dabar pasakosiu, jums reikėtų išgirsti ne tik iš manęs, bet ir iš kažko kito. Žmogaus, kuris mane mato iš šono. Objektyvaus žmogaus. Žmogaus, kuris galėtų pasakyti, ar aš teisingai kalbu. Žmogaus, kuris atstovautų kitą pusę. Nes visada ir visur, tam, kad priimtume bent kažką panašaus į teisingą sprendimą, mes turime išgirsti abi…

Aš esu kosmoso ir iliuzijų vaikas. Tik mano amžinas pakeleivis gyvenimas įskiepijo man racionalumo pradą. Vos gimusiai įšovė tą realybės skiepą tiesiai į mano dar tada lygutį ir rausvą kūdikio kojytės kulną. Maža to, paėmė mane už tos kojos ir laiko pririšęs. Kad nenuskrisčiau kaip margaspalvių balionų puokštė. O kiek kartų aš taip bandžiau išskristi…

Šiuo metu labai daug galvoju apie prisitaikymą. Visi mano minčių keliai pasibaigia prie tos pačios sienos. Noriu ar nenoriu, turiu prisitaikyti. Ir nieko čia dramatiško, nes mes tai darome kasdien. Metai iš metų. Diena iš dienos. Įsivaizduokite, kad stovite ant vandenyno kranto. Pilką, vėjuotą dieną. Bangos milžiniškos. Jos putoja, pašoka jums virš galvos ir nusileidžia…

Žmogus visada padarys taip, kaip jam reikia. Taip, kaip jis nori. Visada. Jei žmogus kažko nori, jis ieško galimybių, kaip tai padaryti. O kai nenori – ieško priežasčių, kaip to nedaryti. Na, jūs juk žinote tai ir be manęs… O dabar atsirado nauja priežastis ir nauja galimybė. Viskas išsigrynino. Tarytum per kokį kiaurasamtį. Smulkų sietelį.…

Bevardė. Virtuvės filosofė. Niekam nežinoma persona, kuri sėdi ant sofos ir kalbasi pati su savimi. O tada tas savo tuščias kalbas transliuoja viešoje erdvėje. Apie mane. Tikrai taip. Nieko daugiau pati į savo tekstus neįdedu. Nieko daugiau iš jų nesitikiu. Kiekvienas gauna iš visko, kas pasitaiko jo kelyje tai, ką pasiima. Tai, ko reikia, tai,…

Ar žinote kaip vadinasi mūsų planeta? Ne, ne Žemė. Mūsų planeta, mūsų visas pasaulis, o gerai pagalvojus, ir viskas, kas yra aplink jį, turi kitą pavadinimą. Jis vadinasi Paradoksas. Todėl niekas ir nesikeičia, todėl ir sukasi viskas tuo pačiu ratu, todėl viskas yra nekintama ir nepataisoma. Nes yra pagrindinis dėsnis. Paradoksas. Neseniai išgirdau apie jaunesnio…