Aš esu kosmoso ir iliuzijų vaikas. Tik mano amžinas pakeleivis gyvenimas įskiepijo man racionalumo pradą. Vos gimusiai įšovė tą realybės skiepą tiesiai į mano dar tada lygutį ir rausvą kūdikio kojytės kulną. Maža to, paėmė mane už tos kojos ir laiko pririšęs. Kad nenuskrisčiau kaip margaspalvių balionų puokštė. O kiek kartų aš taip bandžiau išskristi ant iliuzijų sparnų į savo atvirą kosmosą!
Bet gyvenimas vis mane pagauna. Mano amžinas pakeleivis. Timpteli gerai žemyn ir prirakina prie radiatoriaus. Tupiu prie to radiatoriaus ir turėdama laiko karts nuo karto pagraužiu savo grandinę, kuri mane laiko prirakintą. Dar turiu nenudilusius dantis, kuriais galiu kautis. Dar galiu gerai įkąsti tam gyvenimui. Ir kandžiojuos kaip pasiutus! Galų gale nusigraužiu grandinę ir vėl pakylu į palubes, pramušu stogą ir išskrendu į dausas.
Bet gyvenimas nebūtų gyvenimas. Jis čia svarbiausias. Meta ietį ir numuša mane perverdamas kiaurai. Leidžiuosi žemėn lyg aitvaras be vėjo ir gerai šlepteliu ant sėdynės. Skauda pradurtą šoną. Bet dar širdis sveika. Dar galiu gyventi ir ruošti pabėgimo planą. Gyvenimas turi pakalikų. Kasdienybė man supančioja rankas ir kojas. Suvynioja į tinklą ir paguldo vos kvėpuojančią rūsio kampe. Toks gyvenimas. Bet aš toliau kuriu pabėgimo planus.
Kasdienybė nėra tokia jau baisi ir pikta. Kartais ji net pajuokauja. Susitinka su gyvenimu abu. Atsidaro alaus butelį. Geria ir juokauja. Krizena iš savų pokštų. Juokauja gyvenimas su manimi. Įkala alaus, įkaušta ir bando man abu geranoriškai patarinėti. Kasdienybė sako: „Blogai, kad tu pilna iliuzijų. Iliuzijos dūžta. Nereikia jų turėti.“ Ir aš bandau klausyti. Gal tikrai? Gal kai turi per daug iliuzijų, tada labai sunku tuose kampuose tūnoti? Gyvenimas mato mano akyse supratimą. Kasdienybė atlaisvina pančius. Gerai mane maitina. Jau pati jaučiu, kad tampu vis sunkesnė. Jau ir be tų pančių sunkiai bepakylu.
Galima mane laikyti nepririštą. Bet… Aš juk iliuzijų ir kosmoso vaikas. O jie savų taip lengvai nepalieka. Švysteli kažin pro kur rožinio vėjo gūsis. Pagriebia mane iš pat kasdienybės panosės ir išmeta per langą. Ir aš vėl skrendu. Juokingai. Tai pakildama į viršų, tai smukdama žemyn. Bet pirmyn ir tolyn nuo visų rūsių ir pančių. Žinoma, gyvenimo paleistos žemių gniūžtės smūgis mane vėl pasiveja. Aš vėl bumpteliu žemyn.
Kasdienybė buvo teisi. Likusios iliuzijos su trenksmu dūžta, o šukės drasko širdį. Kuo toliau, tuo sunkiau pakilti. Esu visa žaizdota, apsunkusi nuo kasdienybės maisto ir jos rūsio dulkių. Tokia apsipešiojusi sėdžiu ir jau rišti manęs nebereikia. Tik ilgai neišsėdėsiu vis vien. Jaučiu širdy keistą kutenimą. Iš iliuzijų šukių širdyje kalasi maži nauji daigeliai! Prasimuša per odą. Lyg plunksnos. Gal dar tik silpni pūkeliai. Dar esu bjaurusis ančiukas. Bet sparnai sustiprės ir aš vis vien skrisiu. Vis vien. Nes aš iliuzijų ir kosmoso vaikas! O jie savų taip lengvai nepalieka.