Šiuo metu labai daug galvoju apie prisitaikymą. Visi mano minčių keliai pasibaigia prie tos pačios sienos. Noriu ar nenoriu, turiu prisitaikyti. Ir nieko čia dramatiško, nes mes tai darome kasdien. Metai iš metų. Diena iš dienos. Įsivaizduokite, kad stovite ant vandenyno kranto. Pilką, vėjuotą dieną. Bangos milžiniškos. Jos putoja, pašoka jums virš galvos ir nusileidžia prie jūsų kojų. Ir jūs nusileidžiate. Vandenynui. Stovite atokiai. Turite sveiko proto ir joks išdidumas nėra įžeistas. Jūs nejaučiate pažeminimo, kad vandenynas vis vien darys savo. Jūs nenueisite vandenyno dugnu lyg pagrindine miesto gatve. Jis prieš jus neprasiskirs. Ir tame nėra jokio sielvarto. Na, gal labai maža dalelė.
Dalelė to sielvarto, kuris susideda iš daugybės tokių neįmanomų išsipildyti troškimų. Eiti vandenyno dugnu, skristi lyg paukščiui, pasiekti žvaigždes delnais, būti amžinai jaunais, amžinai vienodai aistringai mylėti, neklysti, nemirti… Tas toks mus netikėtai užklumpantis liūdesys ir ilgesys neįmanomų dalykų. Čia aš giliai atsidūstu, pasipurtau, kad nepasinerčiau į šios liūdnos temos gelmes ir grįžtu prie prisitaikymo. Jei mes neprisitaikysime prie suvokimo apie šiuos neįmanomus dalykus, mes negalėsime gyventi. Tikrai būsime labai nelaimingi, sirgsime depresija ir galų gale mirsime iš sielvarto. Todėl prisitaikome. Susitaikome su tokia realybe.
Tai kodėl žmonės taip dažnai nenori taikytis ir prisitaikyti prie kasdienės realybės? Svarbiausia, ta realybė dažnai nėra tokia liūdna, kaip tas amžinos laimės ilgesys. Kad jau susitaikome, kad kažkada mirsime, kodėl negalime susitaikyti su žymiai mažesniais pasikeitimais? Kodėl kliūna oras, koks jis bebūtų. Šalta, šilta, lyja, sausa. Viskas blogai. Per šilta. Ir kas? Auginkime bananus! Gerai, ne bananus dar kol kas. Vynuoges. Persikus. Arbūzus. Kodėl būtinai reikia auginti tai, kas augo seniau? Runkelius ir bulves. Beje, bulvės irgi čia neaugo amžinai. Ir klimatas nebuvo toks nuo žemės atsiradimo. Niekas nebuvo taip, kaip yra dabar. Ir puikiai žinome, kad išgyveno ne didžiausi ir stipriausi. Ne patys baisiausi. Išgyveno tos rūšys, kurios mokėjo prisitaikyti.
Didelis šuolis nuo vandenyno iki runkelių. Bet toks yra mūsų gyvenimas. Daug didelio liūdesio sukelia visiškai beprasmiai dalykai. Tikrai mažiau svarbūs. Nes tereikia prisitaikyti. Dejuojame, kai vaikai yra maži, nes labai sunkūs nėštumai, gimdymai ir maitinimai. Labai sunkios pirmosios bemiegės naktys. Tas vaiko beviltiškas priklausymas nuo mūsų, kai negalime pabūti vieni nei minutės. Paskui dejuojame, kad vaikai jau tapo paaugliais ir su jais neįmanoma susikalbėti. Suvystytum, paguldytum lovytėn ir būtų ramu. O paskui jie apskritai išeina. Liekame vieni. Ir vėl raudame, kad neatvažiuoja, neaplanko… Jau geriau savo nesąmones darytų, kaip paauglystėje, kad tik šalia būtų.
O tereikia prisitaikyti. Mėgautis, kad gali paimti ant rankų, priglausti, galų gale užkišti burną maisto kąsniu ir bus ramu. Kad virtuvėje sėdi ant grindų ir tranko samtį į puodą, o ne leidžia visu garsu klaikią muziką savo kambaryje, arba žaidžia kompiuterinius žaidimus, kai reikia mokytis. O jei žaidžia kompiuteriu, gal geriau džiaugtis, kad namie, kad šalia, kad reikia namų ir tėvų. Nes kažkada nebereikės…
Visa problema inertiškumas. Žmogui labai sunku keisti kryptį. Kiekvienais metais ateina žiema ir man kiekvienais metais būna taip nuostabu. Sniegas, ledas, šaltis. Kol viskas nusibosta. Ir būna taip nuostabu, kad ateina pavasaris. Kasmet kaip pirmą kartą. Toks griebiantis už širdies savo medžių svaigiu žydėjimu. Bet įsibėgėję dar ilgai nešiojame paltus, storas kelnes ir šiltus batus. Iš inercijos. Pereinamasis laikotarpis. Pastebėkite. Dar ilgai žmonės vaikšto tamsiais žieminiais rūbais, kol apsipranta, kad jau galima išsinerti. Nors vasarą esant tokiai pačiai temperatūrai jau būnam lauke pusnuogiai. Nes vasara. Inercija.
Gyvuliukai viską daro iš inercijos. Jie vadovaujasi instinktais. Pačiais keisčiausiais. Kažkam patelė poruojantis nukanda galvą, kažkas suryja savo vaikus, kažkas vaiką nešiojasi sterblėje ilgą laiką, kažkas skrenda tūkstančius kilometrų metai iš metų kažkur ten pat, kur gal jau nėra jokios prasmės skristi. Niekaip tu jų neperkalbėsi. Jie darys savo. Jie gyvuliukai. Žmogus turi pasirinkimą prisitaikyti prie naujų sąlygų. Suvokti padėtį ir prisitaikyti. Nors kartais patys paprasčiausi dalykai yra tokie be galo sunkūs. Taip sunku prisitaikyti prie kažko paprasto, bet naujo. Reikia prisiruošti, pasiruošti, ramiai viską susidėlioti po truputį, kol bus aišku, kas ir kaip ir ką keisti į ką.
Reikia pereinamojo laikotarpio. Ilgo. Visur ir visada. O jis kankina. Protui sunku apsiprasti su vienomis sąlygomis, o štai jau ir visai kitos. Ramiai. Yra puiku taip, kaip yra. Verkėm, kad gyvenimo tempas didžiulis? Bet juk tiek daug verkėm. Ištisai. Su vaikais tėvai būna septynias minutes per dieną. Įsiklausykit. Septynias! Ar devynias? Koks skirtumas! Kad ir dvidešimt per dieną. Nebūnam su tais, kuriuos mylim. Štai, prašom. Būkim dabar. Viskas vis vien kažkada buvo kitaip. Ir bus kitaip. Ir viskas visada turi kitą pusę. Pilną džiugesio, ir pilną liūdesio. Tik mes renkamės vieną iš jų. Ir prie jos prisitaikome. Taikiai. Džiugiai. Arba ne.
Ir ant didžiulio ošiančio vandenyno kranto mes dar stovėsime. O gal ir nestovėsime. Tą irgi mes patys renkamės ir prie to savo pasirinkimo prisitaikome. Nes juk renkamės prisitaikyti ar kažką keisti, o jau tada prisitaikyti prie pasekmių. Bet čia jau nauja tema. Nes galo nebus šitai istorijai, o skaitytojų kantrybė yra ribota. Prie to aš irgi turiu prisitaikyti.