Slibinas žiūrėjo, kaip nuo ežero kyla rūkas. Akmeniniai urvo angos konkūrai, jam žiūrint iš vidaus, atrodė visiškai juodi. O pati ovali anga atrodė balta. Balta kaip pienas. Visas rūkas buvo baltas kaip pienas. Ir ne tik. Viskas jame atrodė balta. Nors iki ežero nuo urvo buvo vos keli žingsniai, ežero nesimatė. Nesimatė medžių aplink jį.…
Slibinas tupėjo pušyje. Lyg katinas. Pušies laja buvo labai graži. Tanki pušies laja. Jis galėjo labai patogiai įsitaisyti tarp šakų. Jei būtų norėjęs, būtų galėjęs čia neblogą lizdą susisukti. Tik jis buvo slibinas. Ne varna. Slibinas pasvarstė, ar varnos suka lizdus. Pasvarstė ir net nejučiomis pakratė galvą nuvydamas šalin kvailas ir bereikalingas mintis. Šiuo metu…
Slibinas sklendė tarp žvaigždžių. Jis buvo užsimerkęs. Šimtus kartų per savo pasakišką slibino gyvenimą jis taip sklendė. Plačiai išskleidęs didžiulius plėvinius sparnus. Jais lietė žvaigždžių pakraščius. Slibinui buvo ramu. Gera. Tylu. Visiška spengianti tyla. Daugybę kartų jis taip sklendė. Buvo didelis ir stiprus. Toks didelis, kad galėjo pakilti iki pat žvaigždžių. Didelis ir galingas, kaip…
Šiuose kraštuose šliužų buvo daugiau, negu žmonių. Įvairių įvairiausių. Žemės, vandens, oro. Mistinių ir pačių paprasčiausių. Dar daugelis iš jų kryžminosi tarpusavyje. Todėl jų darėsi vis daugiau ir vis įvairesnių. Ir gyvačių buvo daugybė. Labai skirtingų ir labai panašių. Ji buvo viena iš daugybės šliužų. Viena gyvatė iš milijonų gyvačių. Ir užaugo ji įprastame, klasikiniame…
Undinėlė gyveno baloje. Tikroje baloje, kur veisėsi visa jos undiniška giminė. Tokios vietos undinėlė negalėjo pavadinti ežeru. Liežuvis nesivertė ir širdis neleido. Tai buvo klaikiai nuobodi bala, kurioje gyveno klaikiai nuobodūs ir su protu susipykę padarai. Pačios nuobodžiausios, žinoma, buvo jos draugės undinės. Kvailos, kaip tos žolės, kurios plūduriavo balos, vadinamos ežeru, paviršiuje. Tiesa, jos…
Kaime buvo teatras. Klojime. Kaimo žmonėms labai patiko ten lankytis. Tiesa, jis buvo labiau antikos teatro pobūdžio. Dar priminė japonų kabuki teatrą. Pjesėse vaidino tik vyrai. Taip susiklostė. Dažniausiai būdavo keturi personažai. Vienas vyras su viena kauke ir baltais rūbais vaidindavo didvyrį. Vyras dėvintis kitokią kaukę ir juodus rūbus buvo slibinas. Dar vienas vyrukas vilkėdavo…
Jei tai nebūtų gyvatė ir undinė, jas galima būtų įsivaizduoti kaip dvi moteris besikalbančias virtuvėje. Gyvatė vyresnė. Smarkiai gestikuliuojanti. Kartais susiimanti už galvos, kartais už širdies, kartais tiesiog skėstelinti rankomis arba gūžtelinti pečiais: – Jis visai išprotėjo. Jis visiškai nebepanašus į save. Daro ir kalba nesąmones. Suprask – jis yra slibinas. Koks bebūtų, bet slibinas.…
Žvaigždė pasirąžė savo debesų guolyje. Net labai ankstyvą rytą, vos pabudusi, ji atrodė nuostabiai. Nes ji buvo tikra žvaigždė. Ji buvo tokia, kokios tikėjosi visi, kurie iš tolo stebėjo jos švytėjimą. Atrodė ji gerai. Jautėsi dar geriau. Ji dar pasirąžė. Nusibraukė nuo akių sidabrinę garbaną ir apsidairė. Kodėl ji nubudo taip neįprastai anksti? Viskas aplinkui…
