Jei tai nebūtų gyvatė ir undinė, jas galima būtų įsivaizduoti kaip dvi moteris besikalbančias virtuvėje. Gyvatė vyresnė. Smarkiai gestikuliuojanti. Kartais susiimanti už galvos, kartais už širdies, kartais tiesiog skėstelinti rankomis arba gūžtelinti pečiais:
– Jis visai išprotėjo. Jis visiškai nebepanašus į save. Daro ir kalba nesąmones. Suprask – jis yra slibinas. Koks bebūtų, bet slibinas. Su slibinais nejuokaujama. Tu turi kažkaip viską sutvarkyti!
Jaunesnė, nusisukusi į langą. Langas praviras. Ji laiko tarp pirštų rūkstančią cigaretę. Veide vos matoma kreiva šypsena:
– Aš tikrai niekuo negaliu padėti. Niekuo. Tai nepriklauso nuo manęs, neturiu supratimo, ko jisai prisisvaigo. Nenoriu įžeisti, bet gal galėtumėte manęs nepainioti į savo ir taip painius santykius?
Kažkaip panašiai. Gyvatė buvo labai išsigandusi. Slibinas elgėsi kaip niekada keistai. Jis gyveno viena vienintele mintimi – skristi į žvaigždes. Su undine. Tai nebepriklausė nuo jo. Jis tiesiog buvo apsėstas šios idėjos. Jis rijo viską, kas pasitaikydavo po ranka. Kad tik greičiau užaugtų. Buvo baisu žiūrėti į taip greitai didėjantį pamišusį slibiną.
Undinėlė skristi niekur nebenorėjo. Ji sutiko savo jaunuolį. Bent jau be jo ji tikrai nematė jokios prasmės keliauti kažkur ar gyventi apskritai. Ji buvo laiminga. Bet ir jai pasidarė baisoka nuo gyvatės žodžių. Iki šiol ji nesuvokė, ką padarė. Ar gali toks jaunas padaras suvokti savo galias? Undinėlė nesuvokė, kad jos kerai yra neatšaukiami. Vien jau todėl, kad pataikė labai tiksliai ten, kur gyveno paties slibino troškimai. Jis norėjo pakilti, norėjo pasiekti žvaigždes, norėjo pagaliau būti su kažkuo sau artimu. Su žvaigžde, su undinėle ar dar su kažkuo. Jeigu undinėlė būtų sugalvojusi kitaip, jis būtų norėjęs būti ir su pačia gyvate. Koks skirtumas? Žvaigždės, undinės, gyvatės…
O jaunuolis skubėjo pakrante, nes buvo laukiamas. Jam buvo nebesvarbu – migla aplinkui ar šviečia saulė, ar mėnesiena. Jis galvojo vien apie ją. Apie tai, kaip ji supranta jį, kaip tiesiog skaito jo mintis. Pagaliau jį kažkas suprato. Jo neišgąsdino net stiprus slibino sparnų ūžesys virš galvos. Neišgąsdino net tai, kaip slibinas nėrė žemyn link vandens, nusičiupo kažką į savo nagus ir nuskrido į padanges. Matyt žvejoja, pagalvojo ilgaplaukis jaunuolis.
Šiomis dienomis kaimiečiai dažnai matydavo slibiną. Slėpėsi nuo jo ir slėpė viską, kas gyva. Nes slibinas rijo viską. Jis vis didėjo ir didėjo. Kaimiečiai tame matė ir privalumų. Nes slibinas pradėjo gaudyti žiurkes, kurių paskutiniu metu prisiveisė be galo daug šiuose kraštuose. O žiurkės šiuose kraštuose visada reiškė nelaimę. Nieko nuostabaus, kad pakvaišęs padaras pradėjo gaudyti žuvis. Kaimiečiai ir dabar matė, kaip slibinas nėrė žemyn ir staigiai pakilo aukštyn nustvėręs iš vandens kažkokią didžiulę spurdančią žuvį gražia žaliai blizgančia uodega. Juk nieko daugiau jie matyti negalėjo…