Kaime buvo teatras. Klojime. Kaimo žmonėms labai patiko ten lankytis. Tiesa, jis buvo labiau antikos teatro pobūdžio. Dar priminė japonų kabuki teatrą. Pjesėse vaidino tik vyrai. Taip susiklostė. Dažniausiai būdavo keturi personažai. Vienas vyras su viena kauke ir baltais rūbais vaidindavo didvyrį. Vyras dėvintis kitokią kaukę ir juodus rūbus buvo slibinas. Dar vienas vyrukas vilkėdavo auksinius drabužius ir labai gražios mergelės kaukę. Ketvirtajam tekdavo daugiausia darbo ir jo kaukės varijuodavo. Tai būdavo koks nors papildomas personažas. Priklausė nuo siužeto. Vis vien šio aktoriaus niekas per daug nevertino. Siužetas kiekvieną kartą labai stipriai nesiskyrė. Esmė buvo visada ta pati. Stiprus ir geras didvyris išgelbsti gražuolę mergelę nuo slibino. Kartais didvyris turėdavo žirgą, kas būdavo ta ketvirtoji kaukė. Kartais motiną ar kokį jam lengvai padedantį draugą. Tai jau buvo spektaklio netikėtumo elementas. Nors vis vien ne tiek svarbus. Taip visiems tiko. Ir net labai. Visada spektakliai sulaukdavo audringų ovacijų, visada buvo aptarinėjami mažiausi siužeto vingiai, o aktoriai garbinami. Visi trys. Ir truputį tas ketvirtas. Antraplanio vaidmens atlikėjas.

Ilgaplaukis jaunuolis taip pat eidavo į teatrą. Kaip neisi, kai visas kaimas eina? Jam spektakliai buvo kančia. Sunku buvo suprasti, ką kaimiečiai mato tame pačiame siužete kiekvieną kartą? Kodėl jie taip žavisi personažais ir gerbia keturis kaimo artistus, tartum didžius menininkus? Galų gale, kodėl jis pats buvo toks trenktas ir viską matė kitaip negu visi? Vieną kartą jis neištvėrė. Vidury renginio sugebėjo tyliai išsliūkinti iš klojimo. Ėjo palei ežerą visiškai susigadinęs nuotaiką. Dėl to, kad jis toks nenormalus ir nesuprantantis to, ką supranta ir mato kiti.

– Čia jie nenormalūs, – pasakė jam kažkas. – O tu net labai normalus. Ir labai mielas. Gal vienintelis šiose apylinkėse, kurį galima būtų pakęsti. Ir tu nedvoki. Stebėtina. Net kvepi, sakyčiau. Ir kaip gerai, kad tu nesupranti, ką ir iš kur girdi. O gal nieko ir negirdi. Smagu pasišnekėti su kažkuo mielu, kad ir be jokio atsako.

Jaunuolis pasuko galvą į ežero pusę. Mėnesienos šviesoje jis pamatė mielą undinėlės veidelį. Padrikusius virš vandens jos plaukus. Baltus pečius. Dailią krūtinę.

– Man irgi smagu, – pagalvojo jis. – Tu taip pat atrodai labai miela.

Undinėlė krūptelėjo vandenyje.

– Aš matau tave, žuviauodege. Ir girdžiu. Visada jaučiau, kad ežere yra kažkas keisto. Lyg kažkas mane stebėtų. Lyg viliotų. Labai norėjau suprasti, bet kartu bijojau. Nenorėjau sau pripažinti, kaip mane traukia šis ežeras. Nes juk ežeras kaip ežeras. Kaimas kaip kaimas. Vienodai nuobodus. Ir vienodai kvailas. Kaip ir visas pasaulis. Visi ežerai, matyt, tokie pat nuobodūs. O žmonės kvaili. Undinės, matyt, irgi kvailos. Ir mintys jų kvailos. Ir pokštai. Kažkodėl man taip atrodo. O tu tarytum kitokia. Negu visi. Ir visos. Tu miela. Kaip nežinodamas nieko aš tarytum žinau viską? Lyg būčiau matęs, ko nesu matęs. Lyg būčiau girdėjęs, ko nesu girdėjęs. Lyg suprasčiau, kad tu tokia vienintelė. Tarp visų žmonių ir visų undinių. Ir visų šios žemės padarų. Tarytum būčiau tave visą amžinybę pažinojęs.

Tą vakarą užsimezgė dviejų pasaulių draugystė. Du keistuoliai surado vienas kitą. Dvi giminingos sielos. Du vieniši padarai. Jie galėjo išsipasakoti vienas kitam savo sielvartus ir rūpesčius, savo svajones. Du pasakų šalies personažai. Šalies, kurioje knibždėte knibždėjo mistinių būtybių. Tik kaimiečiai jų nematė. Kaimiečiai vaikščiojo į klojimo teatrą. Žiūrėti  spektaklių, kuriuose keturi vyrai vaidino keturis personažus, iš kurių trys buvo svarbūs, o ketvirtas antraplanis…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *