Undinėlė gyveno baloje. Tikroje baloje, kur veisėsi visa jos undiniška giminė. Tokios vietos undinėlė negalėjo pavadinti ežeru. Liežuvis nesivertė ir širdis neleido. Tai buvo klaikiai nuobodi bala, kurioje gyveno klaikiai nuobodūs ir su protu susipykę padarai. Pačios nuobodžiausios, žinoma, buvo jos draugės undinės. Kvailos, kaip tos žolės, kurios plūduriavo balos, vadinamos ežeru, paviršiuje. Tiesa, jos pačios apie save taip nemanė.
Ežero undinės pačios sau atrodė nuostabiai šmaikščios ir išradingos. Jos nuolatos kikendavo ir erzindavo pro šalį einančius kaimiečius, užleisdamos ant jų keisčiausias haliucinacijas. Vyrai nesuprasdavo, kodėl staiga pajusdavo, ko gyvenime nebuvo jautę, pradėdavo norėti nesuvokiamų ir gyvenime nematytų dalykų. Nes kaimiečių norai ir jausmai buvo itin paprasti. Kaimo vyrai buvo tiesiog nuobodumo ir žioplumo viršūnė! Ir kokia nauda iš jų erzinimo? Jie buvo tiek žiopli, kad niekada net nepastebėdavo kvaišų undinių! Ir dar dvokė! O dievai, kaip stipriai undinėlei dvokė tie kaimo diedai! Baisiausia būdavo, jei kažkuris sugalvodavo lįsti į vandenį maudytis. Undinėlei buvo koktu pagalvoti, ką išdykusios jos draugės išdirbinėjo! Ji negalėjo patikėti, kaip jai gyvenime šitaip nepasisekė pakliūti į tokią balą ir į tokią netikusią draugiją!
Ką galėjo padaryti vargšė undinėlė, kuri net kojų neturėjo? Kaip ji galėjo pasprukti iš balos šalia miško ir dar apsuptos kaimo trobų? Buvo vienas būdas. Tik jis buvo labai sudėtingas. Kad ir kaip undinėlė nemėgo vietos, kurioje gyveno ir vadino ją bala, bet tai buvo ežeras. Visi ežerai ir visos balos iš kažkur atsiranda. Balos dar ir išnyksta. O ežerai ne. Nes ežerai turi įtekančių vandenų. Ir šis ežeras buvo ne išimtis. Į ji tekėjo daugybė mažų šaltinėlių ir upeliukų. Tiesą pasakius, ežero vanduo buvo visai tyras ir švarus. Ežeras buvo labai gražus. Tik ne norinčiam iš jo pabėgti. Ir šaltiniai su upeliais nebuvo pats lengviausias kelias pabėgimui.
Kelis kartus per visą undinėlės gyvenimą šiuos kraštus buvo užklupusios liūtys. Ežero vandenys net buvo užlieję trobas. Pasakų pasauliuose dažnai nebūna saiko ir jokių ribų. Jei kažkas vyksta, vyksta pasakiškai stipriai. Undinėlė gyveno pasakiškai stipriai nuobodžioje baloje, kurią buvo užklupusios pasakiškai stiprios liūtys. Tada ir upeliai buvo patvinę ir pavirtę į pasakiškai sraunias upes. Upes, kurios tekėjo į ežerą. Ne iš jo. Undinėlė bandė. Ji bandė ištrūkti. Bandė grumtis su srove. Tik kiek su ja pasigrumsi? Kiek toli nuplauksi prieš srovę? Tegu tavo noras pabėgti yra net pasakiškai stiprus. Undinėlei beveik pavyko. Pasitelkusi savo pasakiškas galias, ji nuplaukė prieš srovę visai nemažą kelio gabalą. Bet liūtis liovėsi ir upeliai pradėjo sekti. Teko rinktis. Ar šliaužti šlapiu dumblu pirmyn, ar pasiduoti paskutinei dar likusiai silpnai upelio srovei ir grįžti atgal. Undinėlė nebuvo ungurys. Šliaužti sausuma ji nemokėjo.
Grįžusi, vargšė, visai palūžo ir prarado norą gyventi ne tik baloje, bet apskritai. Ji tik rymodavo kokioje pakampėje, prie kurio nors į ežerą įtekančio upelio ir svajodavo apie neįmanomą pabėgimą. Vieną kartą taip berymodama, ji išgirdo kažką, kas privertė ją suklusti atidžiau. Undinės mokėjo užburti aplinkinius, kad šie jų nematytų. Mokėjo prisekti į jų galvas keisčiausių pasakų, bet jos ir pačios mokėjo klausytis. Klausytis ir girdėti svetimas mintis. Ir dabar undinėlė išgirdo. Ji išgirdo kito sutvėrimo liūdnas ir ilgesingas mintis. Mintis apie tolius. Apie kažkokias tolimas žvaigždes. Apie vieną keistą žvaigždę. Nepasiekiamą… Šis ilgesys kvietė undinėlės ilgesį. Ir undinėlė atsiliepė…
Slibinas išropojęs iš urvo vėsinosi savo nudegusius sparnus skaidriame upelio vandenyje. Gėrė vandenį ir skalavo gyjančias sparnų žaizdas, ilgėjosi dangaus ir kūrė naujus planus apie skrydžius. Jo galva ir širdis buvo kupina įvairiausių minčių ir jausmų. Jausmai pykosi su mintimis. Į tą vidinę sumaištį nepastebimai įsimaišė tylus šnabždesys, kurio slibinas nebeatskyrė. Pats nesuvokdamas savo minčių sekos, jis staiga suprato, kad jam reikia pakeleivio. Pakeleivės. Undinės. Būtinai undinės. Slibinas nesuprato, kodėl, bet labai tiksliai tai žinojo. Jam reikia susirasti undinę, kurių jis, beje, pakęsti negalėjo. Bet yra viena ypatinga. Jam ją reikia rasti. Štai, palei upelį jis dar paėjės kelis žingsnius ir ją ras. Tada ji jam užsiropš ant sprando ir jie skris. Dabar dar ne. Dabar dar nereikia eiti palei upelį. Dar truputį reikia pasigydyti sparnus. O tada jie skris. Būtinai dviese.
Undinėlė kiūtojo savo užkampyje sustingusi. Staiga ji pasipurtė. Tarytum pabudusi iš ilgesingo svetimo sapno, ji pasirąžė, garsiai pliaukštelėjo žvynuota uodega per vandenį, apsivertė ant pilvo ir nuplaukė gilyn į ežerą. Jos nuotaika buvo puiki. Ji taip pat žinojo, kad pagaliau rado būdą pabėgti iš balos.