Šiuose kraštuose šliužų buvo daugiau, negu žmonių. Įvairių įvairiausių. Žemės, vandens, oro. Mistinių ir pačių paprasčiausių. Dar daugelis iš jų kryžminosi tarpusavyje. Todėl jų darėsi vis daugiau ir vis įvairesnių. Ir gyvačių buvo daugybė. Labai skirtingų ir labai panašių. Ji buvo viena iš daugybės šliužų. Viena gyvatė iš milijonų gyvačių. Ir užaugo ji įprastame, klasikiniame gyvačių kamuolyje. Nuo daugybės juodų gyvačių, besivyniojančių tarpusavyje, ji skyrėsi tik tuo, kad turėjo driežo genų. Nors ir tokių buvo daugybės. Kažkur giminėje buvo pasitaikę driežų. Nieko neįprasto šiuose kraštuose.

O jis buvo slibinas. Vienas vienintelis. Mažai kas žinojo, kad jis apskritai egzistuoja. Nes tais laikais ir tose vietose niekas tiksliai nežinojo, ar slibinų dar tebebūna. Žmonės gyveno stebuklingame pasaulyje, bet to nenujautė. Kita vertus, nieko neįprasto. Žmonėms būdinga nematyti nuostabiai stebuklingų dalykų. Ir anuose kraštuose, ir šiuose. Ir anais laikais, ir dabar. Taigi. Jis buvo slibinas. Stebuklingas. Išskirtinis. Visoks. Vienas vienintelis visame pasaulyje, arba bent jau vienas iš nedaugelio.

Gyvatės gyvenime slibinas buvo didžiausias įvykis. Tai, kad ji galėjo šildytis jo urve ir slėptis pas jį nuo priešų. Jie taip ir susipažino kažkada. Slibinas bandė ją suėsti. Tuo savo gyvenimo laikotarpiu, kai buvo mažas, niekingas ir labai alkanas. Bet gyvatė turėjo driežo geną. Pagauta už uodegos, ji ją galėjo pamesti. Paskui vėl atsiauginti. Ir vėl pamesti. Gyvatė spruko, o slibinui liko tik uodega. Tik gyvatė pametusi uodegą, pametė kartu ir galvą. Dėl slibino.

Jei gyvatės būtų išmintingos ir susisukusios į savo kamuolius galėtų kalbėtis, jos būtų pasakiusios draugei, koks visa tai yra nesusipratimas. Aukoti slibinui ne tik savo uodegą, bet ir galvą! Nesvarbu, koks jis bebūtų vienintelis ir išskirtinis. Bet gyvatės nors ir būna išminties simboliais kai kuriose kultūrose, o kartais net būna tikrai išmintingos, tačiau tuose kraštuose ir tais laikais jos draugiškų patarimų nedalino. Nes juk jos gyvatės… Kokie gali būti gyvačių draugiški patarimai?

Nuo pirmo jų susitikimo nutekėjo daugybė vandens iš upių į ežerą šalia slibino urvo. Saulė kilo ir leidosi, keitėsi metų laikai. Medžiai žaliavo ir metė lapus. Kilo rūkas ir krito snaigės. Daugybę kartų slibinas buvo visoks – didelis ir galingas bei mažas ir niekingas. Gerai pagalvojus, turbūt nebuvo nei vieno karto, kai gyvatei būtų realiai pravertusi slibino pagalba. Jis jos nebuvo nei karto išgelbėjęs. Ji ir neprašė. Ji visada sukosi pati. Savo gyvačių kamuolyje arba viena. Su savo uodega ir su savo driežo genu.

O štai gyvatė nuo pirmojo karto dar daug sykių aukojo slibinui savo uodegą. Ką reiškia prarasti uodegą, kai ji tau atauga? O jis daugybę kartų galėjo prarasti gyvybę. Kad ją išgelbėtų, gyvatė būtų galėjusi paaukoti bet ką, ne tik uodegą, bet ir savo galvą. Taip ir susiklostė jų tarpusavio santykiai. Keista, net šiek tiek nesveika draugystė. Slibinas, kuris karts nuo karto surydavo gyvatės uodegą, tam, kad nemirtų iš bado. Ir gyvatė, kuriai, kaip driežui vis ataugdavo uodega. Draugystė, kuri nieko gero nežadėjo. Gyvatei. O juk slibinas niekada ir nesakė, kad iš jų draugystės kažkas išeis. Ji ir nesitikėjo. Tik vis užklysdavo pas slibiną į urvą. Patikrinti, ar nereikia jam jos uodegos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *