Aš esu kosmoso ir iliuzijų vaikas. Tik mano amžinas pakeleivis gyvenimas įskiepijo man racionalumo pradą. Vos gimusiai įšovė tą realybės skiepą tiesiai į mano dar tada lygutį ir rausvą kūdikio kojytės kulną. Maža to, paėmė mane už tos kojos ir laiko pririšęs. Kad nenuskrisčiau kaip margaspalvių balionų puokštė. O kiek kartų aš taip bandžiau išskristi…
Žuvis
Jei tai nebūtų gyvatė ir undinė, jas galima būtų įsivaizduoti kaip dvi moteris besikalbančias virtuvėje. Gyvatė vyresnė. Smarkiai gestikuliuojanti. Kartais susiimanti už galvos, kartais už širdies, kartais tiesiog skėstelinti rankomis arba gūžtelinti pečiais: – Jis visai išprotėjo. Jis visiškai nebepanašus į save. Daro ir kalba nesąmones. Suprask – jis yra slibinas. Koks bebūtų, bet slibinas.…