Aš kažkodėl vis vien tikiu, kad gyvenime viskas susiklosto taip, kaip turi susiklostyti… Žinau, tam neturiu jokio logiško paaiškinimo. Tik tikėjimą ir didelį norą, kad taip būtų. Gal man taip paprasčiau gyventi? Nes tada dėl nieko nereikia stengtis. Ir, žinot ką? Aš esu žmogus, kuris niekada nesistengia. Na gerai, aš juk niekada nesakau niekada. Nėra taip, kad visai niekada. Bet labai retai. Labai retai dėl kažko stengiuosi. Mano pastangos dažniausiai neadekvačios tikslui. Dėl labai didingų ir didelių tikslų ir stiprių norų, aš stengiuosi neatitinkamai didingai.
Nesakau, kad taip reikia. Tiesiog aš taip darau. Ir iki šiol man tai pasiteisino. O gal kai aš labai stipriai kažko noriu, aš nepastebiu, kad stengiuosi? Tiesiog darau ir tiek. Bet stipriai kažko noriu aš labai retai. Štai ir susidėlioja dėlionė… Kai nežinai, ko nori ar kai nori kažko, bet nenori dėl to stengtis, tuomet, žinoma, paprasčiau galvoti, kad viskas gyvenime susiklostys taip, kaip turi susiklostyti. Ir aš noriu, kad taip būtų. Pasirodo, viskas labai logiška – mano didelis noras yra, kad viskas gyvenime savaime klostytųsi taip, kaip reikia. O tam, kad šis noras išsipildytų nieko daryti nereikia. Nereikia, negali ir net neįmanoma dėl to stengtis.
Taip gera galvoti, kad jei tavęs nemyli, vadinasi, taip turi būti ir tu nieko negali pakeisti. Prarandi viltį ir susitaikai. O jei kažkas gyvenime vyksta ne taip, kaip norisi, vadinasi tam yra priežastys, kurių tu taip pat negali pakeisti. Kokia paprasta ir didinga logika. Logika, kuri nepaprastai palengvina gyvenimą. Kodėl ir iš kur aš ja užsikrėčiau? Gal gyvenime daug dalykų vyko ne taip, kaip aš norėjau, kol aš su tuo susitaikiau? O gal kaip tik viskas anksčiau ar vėliau baigiasi gerai?