Užsimerkiu ir matau aplink save kosmosą. Susisukę raudoni žvaigždžių ūkai ir pavienės baltos ir melsvos planetos, karštligiškai žybsinčios ir šaltai vos vos plazdančios auksinės žvaigždės. Bet visur tyla ir ramybė. Beribė visata. Ir aš joje. Aš joje ir ji manyje. Ta viena vienintelė mano visata. Ar yra kažkas už tai svarbiau? Ar gali būti? Kas…
Turiu šiandien laiko. Norėčiau kalnus nuversti. Marias prirašyti. Bet negaliu. Neturiu įkvėpimo. Negirdžiu ir nematau savęs. Niekaip nenusikasu iki savo vidaus. O kartais tas vidus būna visai paviršiuje. Kaip ant delno. Taip lengvai girdimas ir matomas. Tada labai aiškiai jaučiu ir suprantu savo mintis. Lengvai galėčiau jas perteikti, bet kaip tik tada esu priversta kažkur…
