Turiu šiandien laiko. Norėčiau kalnus nuversti. Marias prirašyti. Bet negaliu. Neturiu įkvėpimo. Negirdžiu ir nematau savęs. Niekaip nenusikasu iki savo vidaus. O kartais tas vidus būna visai paviršiuje. Kaip ant delno. Taip lengvai girdimas ir matomas. Tada labai aiškiai jaučiu ir suprantu savo mintis. Lengvai galėčiau jas perteikti, bet kaip tik tada esu priversta kažkur bėgti, skubėti. Nespėju susivokti ir pasimėgauti tuo tikruoju artumu su savimi pačia, o bent rašydama noriu būti savimi.
Apie ką aš? Apie tai, kaip ne ten ir ne tada būname. Kaip turime pinigų, bet neturime laiko, turime laiko, bet neturime su kuo jo praleisti, turime su kuo, bet… Nors, jei dar turime su kuo, tai jau labai daug. Yra žmonių, kurie užsivertę pinigais, bet nemato tame jokios prasmės. Tiems, kurie jų neturi, gali atrodyti, kad visos problemos yra išsprendžiamos, kai esi turtingas. Tik akivaizdu, kad yra dalykų, kurių už jokius pinigus nenusipirksi.
Pusiausvyra, štai koks tikrasis laimės vardas. Laimingiausi tie, kurie randa pusiausvyrą. Pusiausvyrą, kai yra pinigų, kiek reikia, kad leistume laiką ramiai ir laimingai. Laiką, kurio yra pakankamai, kad skirtume jo savo artimiesiems. Ir kai tų artimųjų ir draugų yra. Yra tiek, kad savo laisvą laiką turime, kur padėti. Kai meilės yra tiek, kiek galime jos padalinti ir suspėti gauti atgal. Kai nereikia verstis per galvą, kad skirtume dėmesio kam būtina ir nebūtina, ir kai nespėjame to dėmesio skirti. Galų gale laiko randame, o dėmesio jau nebėra kam parodyti.
Kainos ir kokybės santykis. Labai konkreti ir praktiška frazė. Ar tikrai viskas, kas taip brangiai kainuoja, yra verta įdedamų pinigų, laiko ir pastangų? Gal kartais mažiau yra daugiau? O jei neturime daug, gal taip ir geriau? Tiesiog nenorime daug mokėti ir mums užtenka žymiai mažesnio rezultato, bet ramesnių nervų ir geresnės sveikatos. Ir sugriuvę gyvenimai būna ne dėl vienų dalykų trūkumo ar kitų pertekliaus. Tiksliau būtent dėl to – dėl pusiausvyros tarp jų nebuvimo. Nesugebėjimo susibalansuoti. Atrasti aukso vidurio. O aukso vidurys yra tikroji palaima. Tik nepabraidęs po pragarus ir nepaskraidęs po dausas to nesuprasi. Deja.
Dažniausiai galime susikurti tiek, kad užtektų pamiegojimui po stogu šiltai ir mažam kąsneliui alkiui numalšinti. Tik norime pabandyti, kas bus, jei pasistengsime? Ar, jei norėsime, galėsime išmokti, įstoti, įsidarbinti, praturtėti, išgarsėti? Kas bus, jei pasieksime? Kas bus, jei užsidirbsime? O jei būsime dar turtingesni? O jei dar? Ir jau sunku sustoti. Kaip kokiame kazino. Jei nors kartą laimime, norisi laimėti dar. Jei pralaimime, norime atsilošti. Galų gale suprantame, kad į tą kazino geriau būtume kojos nekėlę. Sunkiai dirbame tam, kad užsidirbtume poilsiui ir brangiai kelionei į šiltus kraštus, kurioje žavimės niekur neskubančiais ir laisvai gyvenančiais vietiniais. Žiūrime su pavydu: nuostabu, kaip jie guli po palme ir laukia nukrentančio banano! Gulintis po palme ir laukiantis nukrentančio banano atsikelia ir eina sunkiai dirbti tam, kad galėtų su pavydu žiūrėti likusį gyvenimą į kitą, gulintį po palme ir laukiantį nukrentančio banano.
O jei viską aiškiai suprantame? Jei norime mokėti kainą ir sutinkame priimti pasekmes? Jei nenorime gulėti po palme ir laukti banano? Jei nenorime trupurėlį daryti, truputėlį turėti, truputėlį būti? Kai gauni, ko nusipelnei, ar tai būtų gera ar bloga, tai taip pat yra pusiausvyra. Disbalansas yra ne tada, kai daug dirbi ir daug turi. Disbalansas yra, kai daug turi, nes pavogei. Viskas turi savo kainą. Esame linkę matyti tik pasiekimus, ir nematyti, kiek daug už tai atiduodama. Pykstam ir pavydim. Bet pusiausvyros visame kame nematome.
Pusiausvyra nėra būti kuo toliau nuo kraštutinumų, kuo arčiau vidurkio. Filosofė nekalba apie vidutinybes. Nebūtinai. Pusiausvyrą gali sukurti du radikalūs kraštutinumai, kurie vienas kitą kompensuoja. Patirti ledinę ramybę ir deginančią aistrą. Išgyventi linksmo juoko iki ašarų priepuolius ir panirti į filosofinių apmąstymų sunkiai suvokiamą gylį. Rašyti pagautai nuo realybės atjungiančio įkvėpimo ir racionaliai apgalvojus viską šaltu protu.
Tai dabar ir padariau. Susikaupiau. Pamąsčiau. Ėmiausi darbo ir parašiau. Nors ir be jokio įkvėpimo. Kad išlaikyčiau pusiausvyrą tarp šiandien, kai laiko turiu, ir tada, kai jo neturėsiu. Pusiausvyrą tarp didelio įkvėpimo ir įdirbio.