Kaltės jausmas

Užsimerkiu ir matau aplink save kosmosą. Susisukę raudoni žvaigždžių ūkai ir pavienės baltos ir melsvos planetos, karštligiškai žybsinčios ir šaltai vos vos plazdančios auksinės žvaigždės. Bet visur tyla ir ramybė. Beribė visata. Ir aš joje.  Aš joje ir ji manyje. Ta viena vienintelė mano visata. Ar yra kažkas už tai svarbiau? Ar gali būti? Kas gali ją sudrumsti? Kieno kosmosas gali būti svarbesnis už manąjį?

Išsijungiu ir esu su savimi. Pati sau ir už save atsakinga. Darau pasirinkimus, o jie paskui daro įtaką man. Mano gyvenimo pasirinkimai yra tik man ir apie mane. Jei kažkas rinkosi tai, kas įtakojo mano gyvenimą, tai jau duotybė, bet toje duotybėje vis vien aš kuriu savo pasaulį, savo gražų pasaulį ir savo pasaką, arba savo pragarą pačiai sau. Pirmiausia pačiai sau, o tada jau ir kitiems, kurie nors krašteliu prisiliečia prie mano kosmoso. O jis juos nudegina. Arba mirtinai sušaldo. Bet tik kraštelį, tik dalelę. O visas šaltis ar deginantis karštis vis vien lieka man pačiai. Ir gyventi tik man su tuo viskuo.

Sako, yra žmonių, kurie kiekvieną dieną sugeba pradėti, lyg vakar dienos nebūtų buvę. Sako, tokie žmonės yra laimingesnis už kitus. Tikrai taip. Nes tai, kas buvo vakar, uždeda ant mūsų pečių naštą. Ar bent mažą dulkių sluoksnelį. Gal pilkų kasdienybės, o gal aukso dulkių. Sluoksnis po sluoksnio tos dulkės kaupiasi. Ant auksinių pilkos, ant pilkų vėl auksinės. Ar galėtum pasipurtyti ir jas visas nusikratyti? Kažką nusikratom, o kažkas susigeria. Bent kvapas. Kvapo tolimas atgarsis. Jis vis vien lieka. Ar gali nieko, visiškai nieko nelikti?

Kiek laiko galime gyventi su kalte? Kas iš vis tas kaltės ir savigraužos jausmas? O gal kaltė ir savigrauža neturi nieko bendro? Ar kaltės jausmas yra reikalingas? Ką jis man duoda? Kaltė apsunkina. Nenoriu jos jausti. Nenoriu vilkti senų naštų. Tik ar tai nežeidžia ir neskaudina kitų?

Mano kaltės prieš kitus. Jų neigimas. Nenoras prisiimti kaltės, atsakomybės. Noras nusimesti naštą nuo pečių. Gal jei dažniau ir stipriau jausčiau kaltę už savo nusižengimus, mažiau jų daryčiau? O kas tada? Būtų geriau aplinkiniams? Mažiau juos skaudinčiau? O ar jie mažiau skaudintų mane? Ar nenoriu, kad kiti jaustų atsakomybę už blogus darbus, kuriuos man padarė?

Taip.  Noriu, kad kiti jaustų atsakomybę. Ir kaltę. Jaustų ilgai. Kad kiti maldautų atleidimo. O jei kaltės jausmas visai neveda prie atgailos? Jei kaltės jausmas tik stumia dar giliau į neviltį ir į nusikaltimą? Vis vien esu kaltas. Jau kaltas. Visiems laikams. Tai mano karma. Nieko iš to nebus. Šitas kaltės jausmas niekada nesibaigs. Ir kaltės niekada nebeišpirksiu. Ar taip reikia? Ar to noriu iš kitų? Noriu atsakomybės už jų poelgius prisiėmimo.

O jei visai aiškiai ir atvirai – juk iš kitų tikiuosi visai ne to paties, ko iš savęs. Sau linkiu kosmoso. Ramaus buvimo savo pačios visatoje. Ir tos visos žvaigždės ir ūkai priklauso tik man. Tik mano kosmosui. Noriu jame ramybės. Jokių audrų, jokio sielvarto, jokių kaltės jausmų…