Man patinka kalbėti apie jausmus. Jūs man galite papasakoti, kaip jaučiatės, ir aš visada rasiu, ką apie jūsų jausmus pasakyti: ar aš taip dažnai jaučiuosi, ar tik kartais, o gal niekada. Sakykim – gėdos jausmas. Man būna gėda. Gana dažnai. Gėda, nes kažkas juoksis. Gėda, nes pagalvos, kad esu kvaila. Gėda, nes noriu to, ko noriu. Dėmesio, meilės, bendravimo. Būna gėda parodyti žmonėms, kokie jie man reikalingi. Nes jeigu kažkas kažkam reikalingas, vadinasi, tas kažkas turi galios tam kitam kažkam. Vadinasi, jis pranašesnis. Ir be galo, be krašto, be saiko galiu tuose savo jausmuose ir visoje jų gausybėje knaisiotis. Gėdos, kaltės, baimės. Aš tą neblogai moku. Knaisiotis, gilintis ir apie tai kalbėti. Mėgstu ir pamąstyti.
Todėl kartais imu ir susimąstau: o kas blogiausio gali nutikti, jei aš tų savo jausmų nepaisysiu? Jei darysiu, ko noriu be gėdos jausmo, jei suklydusi gyvensiu toliau nekankinama kaltės jausmo? Jei nugalėsiu visas efemeriškas baimes? Tiesiog gyvensiu savo gyvenimą? Gerai pagalvojus, ką aš prarasiu? Reputaciją? Nagi, žmonės, ką jau čia beapgausi! Esi, kas esi. Arba nebūk, arba nesigėdink to!
O ką atrasiu, jei visą gyvenimą apsimetinėsiu, kad esu rimta ir solidi, nors man tai kančia? Jei nesijuoksiu garsiai iš to, kas man juokinga, nes tai nepadoru? Neieškosiu kompanijos žmonių, kurie man patinka ir būsiu tik su tais, kurie patys nepasikuklina ieškoti mano draugijos? Garsiai nesakysiu savo nuomonės, nes bus gėda apsikvailinti? Taip nugyvensiu tokia visa santūri, kultūringa, neklystanti. Gal net kažką apgausiu. Tik ne save. Eina sau toks gyvenimėlis!
Spėju, ne visiems žmonėms toks gyvenimas keltų siaubą. Spėju, yra rimtų introvertų, kurie nenori būti užkliudyti. Jiems patinka ramiai eiti savo keliu. Giliai kvėpuoti žiūrint į dangų ir debesis. Gerai nudirbti darbą ir jausti dėl to milžinišką pasitenkinimą. Aš nesu tokia. Nesu kantrus, romus ir tylus žmogus. Vis prisidirbu, ko gal galima būtų ir pasigėdinti. O paskui ieškau atsakymo, kodėl man gyvenime nutinka įvairiausi nesusipratimai? Gal todėl, kad aš nesugebu susiplanuoti pati didelių nuotykių ir didingų darbų? Nesugebėjau tapti anei kosmonaute, anei tarpkontinentinio lainerio kapitone. Visi didūs darbai liko nenuveikti. Ką kalbėti apie didžius. Pakankamai vidutiniai darbeliai taip ir nepavyko…
Matyt, tada po truputį atleidau vadžias. Vis bijojau, gėdinausi ir kaltinau save. O galų gale užsimerkiau ir nėriau. Ne, nėriau žodis netinkamas. Niekur aš nenėriau. Tiesiog atsidaviau tėkmei. Negalvodama apie pasekmes. Nepaisydama lengvo kaltės jausmo, žmonių nuomonės baimės ir beprasmės gėdos. Ir tada dalykai pradėjo dėtis savaime. Vis oi ir ai… Tai tas, tai anas. Vis nieko sau dalykėliai pradėjo vykti…
Gal taip į kosmosą neišskrisiu, aplink pasaulį neapkeliausiu, laikydamasi už savo nuosavo laivo vairo. Nors šiaip gal ir apkeliausiu dar. Kad jau Radvila Našlaitėlis tiek prikeliavo… O gal net ir knygą parašysiu. Na gerai, knyga irgi stipru. Gal bent paveikslą nutapysiu. Na, jei nenutapysiu, tai nupiešiu. Pieštukais. Ar bent tušinuku. Ir ką? Ar tai būtų tikrai labai didelė gėda? Juk štai apie savo įvairiausius jausmus kalbu. Ir nesigėdiju. Lyg labiau nebūtų dėl ko gėdintis, žmonės, ar ne?
Tarptautines moters dienos isvakarese pakalbekime apie vyrus. Ne todel, kad apskritai vyrai taip ir neturi savo iskilmingos dienos. Musu demesi sikart atkreipe idomios publikacijos Vakaru spaudoje apie vyrus pasaulio lyderius, kurie vienu ar kitu aspektu issiskiria is tukstanciu kitu. Is karto reiketu apsidrausti, kad jose minimi pozymiai nesusije su tu veikeju vykdyta ar vykdoma politika, veikla ar gyvenimu.