O ką jūs galvojate apie pasitenkinimą? Įdomus reiškinys, ar ne? Žiūrėkit, apie kokią sritį bekalbėtume, kuo mažiau ir retesnių progų turime jį patirti, tuo jis būna stipresnis. Kuo rečiau valgome skanų maistą, kuo mažiau mylimės, kuo trumpiau keliaujame, tuo mums lengviau patirti pasigardžiavimo, susižavėjimo ir palaimos būseną tuo metu, kai tai vyksta. Kuo mažiau priežasčių turime būti laimingi, tuo stipresnį laimės jausmą tą akimirką, kai ta priežastis mus aplanko, išgyvename. Ne taip? Nes man tai taip.
Filosofė dar tik įsibėgėja šiame gyvenime. Jau daug kartų kartojau, kad neskubu gyventi ir būna mano gyvenime, kas būna. Neforsuoju. O atsitinka kuo toliau, tuo daugiau naujų, įdomių ir džiuginančių dalykų. Ir dabar tik pradedu labai akivaizdžiai suvokti, kaip manęs nebetenkina tai, kas vakar būtų pakylėję iki dangaus.
Kažkada buvau labai laimingas žmogus. Visai neseniai. Šiaip, visada turėjau sugebėjimą lengvai pasijusti laiminga. Šiandien, kai prisimenu, kokių juodų akimirkų mano gyvenime yra buvę, nugara pagaugais nueina. Kaip aš tada galėjau būti laiminga? Bet, nepaisant to, buvau. Nes prie to, kas buvo košmaras, kaip dabar pagalvoju, tada buvau pripratusi. Galų gale, ko gero, visada nuoširdžiai tikėjau, kad rytoj bus geriau.
Taip ir buvo. Gyvenimas gerėjo. Kai kuriuos dalykus priėmiau, kaip savaime suprantamus. Lygiai, kaip blogus dalykus toleravau, taip ir gerų nesureikšminau. Ką lengvai gauni, neįvertini. Jaučiausi laiminga, tačiau vis norėjau kažko, kas atrodė sunkiai pasiekiama. Vis ta žmogiška prigimtis. Sako, vyrai siekia moters, kol ją gauna, paskui nebebaisiai ir įdomu jiems ta moteris. Nesąmonė. Ne vien vyrai. Kiekvienas žmogus linkęs geisti to, kas atrodo sunkiai pasiekiama. O kai jau tai turi, reikia kažkokio varžtelio gerai įsukto galvoje, kad tai tinkamai įvertintų. Greičiausiai, išminties.
O neseniai atsitiko apskritai ryškiai keistas dalykas. Gavau pasiūlymą, jo neįvertinau tinkamai, kai suvokiau, kokio neįtikėtino nuostabumo jis buvo, po minutės jo netekau. Supratau, kad geriau nebūčiau net priartėjusi taip arti tokios sėkmės, negu ją palietusi pirštų galiukais ir praradusi. Paradoksas. Tik supratusi, kokią didžiulę sėkmę galėjau turėti, aš pasijutau taip stipriai sugniuždyta. Net maža dalelė to, ką patyriau dar neseniai iki tol, man būtų atrodžiusi, kaip didelis džiaugsmas ir įdomi patirtis. Dabar teliko visiškas nusivylimas.
Gal geriau tokių išgyvenimų išvis nebūtų buvę? Ar geriau ? Ir apskritai, kaip iš tiesų yra geriau? Reta, bet nenusakoma palaima, ar ta pati palaima, tik žymiai dažniau, nors ji tiek stipriai nebetenkins? O gal galvą pasitaisyti reikia? Juk klausimas skambėtų paprastai – ar dažnai nori skaniai valgyti, mylėtis su mylimu žmogumi ir keliauti į ilgas ir nuostabiai įdomias keliones? Ar geriau rečiau? Juk kiekvienas sveiko proto žmogus žino atsakymą. Juk žino, ar ne?
Manau išgyvenimai reikalingi visokie, antraip kaip įvertinsime tai ką turime? Pasitenkinimo atrodo vis mažiau mūsų laikmety, bet iš kitos pusės pažiūrėjus, dažnai yra puiki proga džiaugtis kartais nepastebimais dalykėliais ir juose atrasti sustojusį laiką ar kažkuriam laikotarpiui užkonservuoti būties laimę (kai bet ką veiki, bet viduje šypsais….).