Kaip neįprastai keistai sukasi tas pasaulis… Rodos, viskas pagal tuos pačius paprastus dėsnius, ta pačia įprastai nusistovėjusia trajektorija. O visų gyvenimai susiklosto taip skirtingai. Kartu su pasikeitusiais gyvenimais, keičiasi ir mūsų aplinka. Vakar viena, šiandien jau kita. Keičiasi ir mūsų draugai. Naujieji mus pažįsta naujus. O senieji… Jie arba lieka kažkur už mūsų, arba mus aplenkia ir mes liekame už jų.
O gal mes turime laikytis įsikibę vieni kitų? Senieji, naujieji. Visokeriopi. Gal žmogus yra toks gyvis, kuriam reikia bandos ir kelių ištikimai šalia esančių tų pačių genties atstovų? O gal kaip tik susikūrėme per daug principų ir prie jų prisirišome? Gal reikėtų daugiau įsiklausyti į save? Atrasti savo individualumą? Žinau, kalbu tais pačiais žodžiais, kaip daugelis.
Įsivaizduoju save gulinčiu pelkėje apsamanojusiu akmeniu, nuo kurio kyla migla. Ji apgaubia kreivus medelius, pro kurių šakas skverbiasi tiesūs, viską persmelkiantys saulės spinduliai. Apgaubia visus šalia esančius, sklinda tolyn ir tolyn. Ir štai visi jos paliesti pradeda mane suprasti! Be žodžių. Ar net girdėdami tas pačias frazes, kurias kartoja daugelis, supranta būtent tai, ką aš tomis nuvalkiotomis frazėmis noriu pasakyti. Supranta lygiai taip, kaip aš noriu perteikti. Be jokių savo interpretacijų ar išankstinių nuostatų, išmoktų stereotipų. Tik aš nesu apsamanojęs akmuo, gal ir gerai. Ir nemoku spinduliuoti tokios energijos, kurią visi perimtų antgamtiniu būdu. Pastarojo dalyko truputį gaila.
Mano artimieji net nenutuokia, kad esu filosofė. Labai mažai žmonių iš mano artimos aplinkos žino, kad rašau. Jiems aš esu nieko ypatingo sau žmogelis. Pilka moterytė. Tie vienetai pačių artimiausių, kurie sužino, net pasako – tu taip nekonkrečiai kalbi, o kai rašai, taip aiškiai ir sklandžiai dėstai mintis. O gal ne many problema? Gal požiūryje į mane? Kartais jaučiuosi ne kaip tas apsamanojęs akmuo. Kartais jaučiuosi, kaip ta migla. Tik ne todėl, kad visi supranta, ką kalbu, o todėl, kad daug kas žiūri kiaurai per mane. Jie kalba, kai aš kalbu, tarytum aš tylėčiau. Tarytum manęs nebūtų…
Ar normalu šalia esančiam pasakyti, kad jautiesi vertingesnis, nei jis apie tave galvoja? Esu vertingesnė, negu tas artimasis yra nusprendęs. Kaip jam perteikti, jei jis net neklauso? Jis manęs nemato, negirdi taip, kaip aš norėčiau, kad matytų ir girdėtų. Nesielgia su manim tais būdais, kuriais aš norėčiau, kad elgtųsi. Ir ką? Juokinga taip kalbėti. Paprastai taip nekalbama, to nepripažįstama.
Taip, norėčiau būti išgirsta ir pamatyta milijonų, tam, kad tie keli šalia esantys į mane pažiūrėtų kitomis akimis. Norėčiau vieną dieną šūktelti: ei, jūs, kurie manęs nematėte ir negirdėjote! O aš štai vat tokia! O aš štai vat patinku tūkstančiams! O jūs štai gyvenote ir štai nevertinote, ką turite! Vis dar juokinga? Nesiginčysiu. Juokinga pačiai. Bet žodžių iš dainos neišmesi, o mano daina yra būtent apie tai.
Apie tai, kaip įsiklausau į save ir suprantu, kad toks tas mano individualumas, kuris nori būti pripažintas visos bandos. O aš toks gyvis, kuriam reikia kitų ištikimų gyvių. Tų, kurie buvo šalia nuo pradžių. Pasaulis iki šiol mums visiems sukosi ta pačia trajektorija, o gyvenimai susiklostė skirtingai. Jiems aš vis dar tas pats vaikas, per kurį gali žiūrėti kiaurai ir jo nematyti, kalbėti, kai jis kalba, ir jo negirdėti. Jiems aš ta pati. Prikrėtusi kvailysčių. Silpna. Nieko nesugebanti. Keista. Visokia, kokią tik jie moka, nori ir gali mane matyti. Bet gal mano migla kažkada pagaliau pasieks ir juos? Filosofės migla. Ir jie mane išgirs. Ir jie mane pamatys. Ir jie išsižios: tai bent! O mes manėme, kad ji tik apsamanojęs akmuo…
P.S. Šioje vietoje skaitytojo veidą turėtų nutvieksti plati šypsena, bet aš paliksiu jums teisę pasirinkti savo emociją.
Dėkui kad rašot