Pradėjau eiti filosofės keliu ir einu kaip girta. Svirduliuodama nuo vienos pašalės prie kitos. Kiek parašau, tiek vis blaškausi. Keičiasi mano rašymo idėja. Labiau tiktų žodis – kaitaliojasi. Viena priežastis mane skatina rašyti, paskui antra, tada vėl pirma, paskui atsiranda dar nauja. Paeinu tuo keliu, tada stabteliu, svirduliuodama atsigręžiu atgal. Matau save kaip apsvaigusį žmogų. Šiek tiek be nuovokos. Pastoviu svirduliuodama, ilgesingai žiūriu atgal. Bandau eiti, bet sunku. Kelias į viršų. Nebepaeinu. Tuomet vėl apsisuku ir jau kojos pačios neša. Kartais lėčiau, kartais beveik bėgte. Tik į priekį. Pirmyn. O kartu žemyn… Ir kelio atgal jau nebėra…
Pirmuosius kartus norėjosi išsakyti savo mintis garsiai. Pačiai sau jas susiformuluoti, o tada kaip veidrodyje pamatyti savo atspindį. Juk, atrodo, gyvenu, mąstau, analizuoju, bet pažvelgti iš šono į save nesugebu. O štai pakalbu su kažkuo ir net nustembu, ką pamatau ir išgirstu apie save iš savęs pačios. Tik kad pasekmės lieka. Tas, su kuriuo kalbėjau, taip pat išgirsta ir susidaro apie mane nuomonę, kurios gal visai nenorėčiau.
Rašyti atrodė ir išsikalbėti, ir pasislėpti. Kodėl tuomet viešai? Todėl, kad tai įpareigoja. Daugybę sykių bandžiau atsisėsti ir tiesiog sau rašyti. Neišeidavo. Sėdėti ir save analizuoti ne mintyse, o rašant, atrodė beprasmiška. Tuščias laiko gaišimas. Kaip kalbėtis su savimi garsiai, bet dar įdedant papildomo darbo. Darbo, kurį galėtum nuveikti dėl kažko prasmingesnio. Laiko gaila. Viešinantis tarytum atsiranda kažkokia pridėtinė vertė. Rašai sau. Niekam nebruki, bet tie kas nori, gali perskaityti. O gal kažkas netyčia užklys ir pasiliks.
Kol nebuvo jokio grįžtamo ryšio, rašiau ir lyg turėjau tą norimą traukinio pakeleivio efektą. Kalbėjau ne su savimi, su kažkuo kitu, bet jaučiausi saugi. Tik kai galutinai susivokiau, kad kažkas tikrai skaito, aš išsigandau. Išsigandau skaitančiųjų nuomonės. Tos, kurią jie susidarė apie mane. Kad apskritai sėdžiu ir rašau tam, kad kažkas skaitytų. Štai, pagalvojo jie, kad man dėmesio trūksta. O jo juk trūksta iš tiesų. Bet dabar būrys svetimų žmonių tą suprato. Pagalvojo, kad pervertinu save ir kišu kitiems savo mintis. Nes juk daug kas galvoja visko daug. Daug kas jaučiasi, kad gali protingai kalbėti. Moka išsakyti savo mintis. Moka be klaidų gražiai jas surašyti. Ir ką? Sėdi sau tyliai. Nelenda į eterį. Nevaidina protingesnių. O aš va lendu. Tarytum be manęs niekas to paties pasakyti negalėtų.
Kitas praregėjimas buvo apie tai, kad skaito net ne tie, kur aš tikėjausi, kad skaitys. Visai ne tas lektoratas. Net jei patinku, tai ne tiems, kam tikėjausi. Ir nepatinku irgi ne tiems, kaip galvojau. Ir apskritai viskas ne taip, kaip įsivaizdavau, kad bus. Ne taip, ne ten, ne tiems, ne apie tuos. Tada iš vis nusviro rankos. Koks dabar jau skirtumas? Padaryta, kas padaryta. Visi pamatė, ką pamatė. Kai noriu patikti, tuomet atrodo, kad labai mažai yra tų, kuriems patinka. O kai suprantu, kad įklimpau ir išsiviešinau, tuomet atrodo, kad perskaičiusių ir nuomonę susidariusių jau yra per daug… Nebepasislėpsiu. Štai jums ir reliatyvumo teorija.
Tada spjoviau į viską. Koks dabar jau skirtumas? Neišgraušiu, ką pridirbau. Ir pradėjau rašyti, kaip tą sekundę atrodo. Mažai befiltruoju. Gal tada ir tapo viskas tikrąja terapija. Tiesiog viskas yra štai taip, kaip yra. Visi mano įrašai yra apie mane. Apie mane, kokia esu tą akimirką. Kaip jaučiu, kaip galvoju. Nors bendrą vaizdą pačiai apie save vis vien sunku susidaryti. Pasiskaitau ir galvoju – ar aš esu sau prieštaraujanti filosofė, ar kaip tik visada varanti tą pačią jau nusibodusią liniją? Ar esu save ėdanti ir kompleksuota, ar kaip tik save pervertinu? Matyt, esu visokia. Kaip visokie yra mano skaitytojai.
Ir pamačiau aš tuomet dar naują dalyką, kurio visai nesitikėjau. Tarp tų, kuriems aš nenorėjau rašyti, esu aš pati. Yra žmonių, kuriuos tai paliečia, nes jie jaučia tą patį. Aš pasiekiu kažkieno širdis. Jiems palengvėja. Juos sugraudina mano išsikalbėjimai. Tada susigraudinu aš pati. Kai suprantu, kiek yra tokių, kurie supranta mane. Kuriems tai, ką aš kalbu, yra kaip veidrodis. Jie supranta ir pamato save. Kažkas liūdi kartu su manimi, pavargsta kartu su manimi, pasijunta vienišas ir nesuprastas kartu su manimi. Pyksta ir nekenčia. Kažkam aš tampu tas traukinio pakeleivis, kuris garsiai pasako jo mintis ar bent tyliai palinksi.
Tik neapsigaukite! Tai dar nėra pabaiga. Atsirado nauji niuansai. Filosofė pradėjo pataikauti publikai! Pradėjo jausti, kas yra jos skaitytojas ir ką reikia jam rašyti, kuriuos mygtukus reikia spausti. Tik tai nėra tiesa. Yra filosofėje daug savybių, kurios gali nepatikti. Ji turi savo nuomonę. Ji už laisvę. Už laisvę būti kuo nori. Nežinau, kur yra ta riba, ties kuria laisvė turi baigtis. Ir kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau suprantu, kad tikrosios laisvės ribos yra vis toliau ir giliau. Mano laisvės. Nes rašau aš, jaučiu aš, galvoju aš. Gyvenu aš.
Nenoriu bijoti niekieno nuomonės. Kas kokią bebūtų susidaręs. Daug tiesos apie tai, kokia esu, dar neišdrįstu pasakyti. Bet pasakysiu. O kai dar geriau pagalvoji, juk viskas, ką kalbėjau, yra visai net ne apie rašymą. Viskas, ką kalbėjau, yra apie gyvenimą. Ir daug gyvenimo, kokio norėčiau, aš dar neišdrįsau gyventi. Bet, tikiuosi, išdrįsiu. Nes eiti reikia tik į priekį. Pirmyn. O kartu žemyn… Ir kelio atgal vis vien jau nebėra…