Kaip atsikratyti nuoskaudų ir pakilti virš žemės? Būti molekule ore. Atomu. Pasklisti, kai niekas negali pataikyti. Snaiperis prisimerkęs taiko man į širdį, bet kulka pralekia kiaurai. Kaip per orą. Nes nesu kietas kūnas, į kurį garsiai atsimuša kulka. Nesukeliu jokio triukšmo. Nepajuntu jokio skausmo. Būtų ramu. Atsipalaidavusiai, minkštai, jaukiai, net svaigiai gera. Ne bukai, tuščiai ir barškančiai. Lyg gilzė kristų į kibirą.
Bukas barškėjimas yra deklaravimas, kad nesvarbu. Kai nesvarbu – tylima. Nes kalbama tik apie tai, kas svarbu. Kai vis kartoji – man nerūpi, esi lyg prostitutė, kuri parsidavinėja gatvėje, ir šaukia ant kampo, kad nėra meilės, nors širdis plyšta iš skausmo. Netikiu meile. Neskauda, kai išduoda. Tiesiog perku ir parduodu. Stoviu su plakatu: „Man nereikia tų, kuriems manęs nereikia!”. Tam, kam tavęs nereikia, yra neįdomu. Savo lozungu jo neišgąsdinsi. Jei nerūpi, tavęs nebus triukšmingose gatvėse. Būsi su savimi, ten, kur tylu ir ramu. Nes tau nerūpi. Neįsisąmoninta nekompetencija – neigiu skausmą ir pyktį.
Pripažink – snaiperis pataikė. Jis tave sužeidė. Tau skauda. Skauda nes rūpi, skauda nes svarbu. Skauda, todėl pyksti. Priešas tave nugalėjo. Tu pralaimėjai, todėl tau norisi kaukti. Norisi užmušti. Pasiduok ir pripažink. Mokėk pralaimėti. Tu pyksti nežmoniškai. Tu nekenti. Nori atkeršyti. Tu pyksti iš nevilties, nes tu nieko negali padaryti! Pyktis tai bejėgiškumas, kuris tave iškankina. Nekompetenciją jau įsisąmoninau.
Nurimstu. Nieko nekaltinu, nors vis dar skauda. Suprantu, kad pykstu. Suprantu, kad išdavė. Nors neišdavė. Tiesiog nedavė, ko noriu. Ko ir neprivalėjo duoti. Kenčiu. Arba kažkokiu būdu gydausi. Gydausi savo pyktį ir neapykantą. Nes visa tai vienaip arba kitaip yra mano pačios atspindys stikle. Kulka jį pramušė. Šukės pabiro. Gilzė žvangėdama įkrito į tuščią kibirą. Tik aš jau viską tą suprantu. Nors skauda. Bet suprantu – pati esu ir stiklas, ir metalinis kibiras, ir kulka, ir gilzė. Įsisąmoninta kompetencija.
Tikslas? Tikslas – negirdžiu, nematau, esu oras. Molekulė. Atomas. Kulka skrenda kiaurai. Aš jos nei matau, nei jaučiu. Ji pakyla manyje lyg beorėje erdvėje. Visur minkšta. Jokio triukšmo, jokio garselio. Mane pykdančių ir įžeidžiančių vis mažiau. Nes man nuoširdžiai nesvarbu. Neįsisąmoninta kompetencija.