Mes visiškai nebesuprantame žodžių prasmės. Kažkada sudėjome reikšmes į dėžutes su užrašais, o paskui viską sumaišėme. Dėjome, kas papuolė, ten, kur papuolė. Taip buvo patogiau, paprasčiau, greičiau. Paskui pripratome ir net nebeieškome jose to, kas priklausytų pagal užrašą. Mes tiesiog perskaitome ir esame aklai įsitikinę dėl to, kas jose. Jei miltai, tai miltai. Nesvarbu – rugiai, kviečiai, kokainas.
Mes supainiojome viską. Pasekmes su priežastimis, žmones su veiksmais, priemones su tikslais. Žodžius, mintis, jausmus. Tiesa paskendo mele, o melas tiesoje. Visiškas kratinys. Po teisybei, tai turbūt įvyko jau labai seniai. Tik pradžioje, turbūt, buvo sąmoningo melo. Kažkas kažkam melavo vardan tikslo. Dėl kilnaus arba savanaudiško. Paskui ir tai susimaišė. Kaip nežinomam užsakovui, kuris užsako žudiką, o paskui pats nebegali jo atšaukti ir tampa auka. Kaip prakeiksmui, kuris skamba besąlygiškai, be pasigailėjimo, kurio pats prakeikėjas negali atšaukti, nes prakeikė neatšaukiamai.
Nebesuprantame, kodėl viskas turi būti būtent šitaip, kodėl gera yra tai, o bloga priešingai. Arba kai viskas keičiasi vietomis. Nebesuprantame, kas šventieji, kas niekšai, kas budeliai, kas aukos. Vadovaujamės užrašais ant dėžučių, kurios jau seniai tuščios ir barška, o mes jas keliame ant altoriaus ir joms meldžiamės, nes ant jų parašyta: Dievas, tėvynė, šeima, pareiga, meilė…