Apima visiškas vangumas. Rodos, ne tik kad nieko daryti nesinori. Nėra noro nei galvoti, nei jausti. O kai apleidžia visi jausmai, lieka tuštuma. Apatija. Depresija. Kaip nusakyti depresiją? Kai nuo visko, kas bevyktų, lieka tuštuma. Jokia. Apie nieką. Beprasmybė.
Kaip jaučiamės – tai visada yra svarbiausia. Ne tai, kas vyksta, o tai, kaip mes dėl to jaučiamės. Ir net ne tai. Ir ne tik. Dar tai, kaip mes jaučiamės dėl to, kaip jaučiamės. Visur ir visada. Ar mus prievartauja, ar mes mylimės? Priklauso ne nuo to, ką su mumis daro. Priklauso nuo to, kaip mes tuo metu jaučiamės. Ar mes turtingi, ar mes vargšai priklauso ne nuo to, kiek turime, o nuo to, kiek mums užtenka.
Ar teisūs esame, ar klystame yra tik tai, kaip jaučiamės. Kiekvienas iš mūsų kažkieno galvoje ir istorijoje būna ar šventasis, ar iškrypėlis, ar labai normalus žmogus. O patys esame tik tokie, kaip dėl to jaučiamės. Tik gyvi ir mirę mes esame be pasirinkimo. Esame arba tokie, arba tokie. Visa kita yra šiuose rėmuose. Absoliučiai viskas yra tik šiuose rėmuose. Tiesa yra tik šiuose rėmuose. Tik mūsų jausmas, kad esame teisūs.
Vangumas tik jausmas. Tuštuma tik jausmas. Jausmas, kad nėra jokių jausmų, tik jausmas. Beprasmybė tik jausmas. Tik jausmas. Ir tik dabar.