Paskutiniu metu labai daug galvoju apie auką. Taip. Apie aukas ir pasiaukojimus, aukojimus ir nenorą aukotis. Man sako – meilė yra auka. O tu, sako, aukotis nemoki. Ir aš nieko nesuprantu. Man sunku pasverti savo mokėjimo aukotis lygį. Bet tas yra tiesa – man meilė nėra auka. Man meilė yra, kai gera mylėti. Kas per meilė, jei mylėti yra sunku? Aš tikrai nesiginčysiu, visada yra kažkoks sunkumo ar net kančios momentėlis. Bet savo esme meilė yra tam, kad būtų gera, o ne tam, kad visą gyvenimą kankintumėmės. Nes meilė todėl ir yra meilė, nes ji yra gėris. O kančia yra kančia, nes savo prigimtimi ji yra blogis. Juk logiška, ar ne?
Tai štai ir galvoju. Kaip yra teisinga? Ar tikrai yra gerai, kai žmogus būna su kitu žmogumi, nors jam tai yra auka? Ar tai normalu? Kur yra riba, kai žmogus turi pradėti galvoti apie save? Kur yra riba, kai žmogus turi nustoti galvoti apie save? Ar jums būtų smagu žinoti, kad žmogui būti su jumis yra ištisas pasiaukojimas? Kai sakau, kad meilė nėra jokia auka, man tai reiškia, kad aš esu su kažkuo, todėl, kad noriu su juo būti. Man gera. Gera ne todėl, kad vien aš gaunu. Gera ne todėl, kad kažkas dėl manęs aukojasi. Man tiesiog gera, nes aš noriu būti su tuo žmogumi. Man gera, nes jam gera su manimi. Mes rūpinamės vienas kitu, nes mums abiems taip daryti patinka. Man patinka rūpintis, aš noriu, kad mano mylimam žmogui būtų gerai. Man yra gera nuo to.
Galvodama apie aukas, kažkurioje vietoje aš pradedu pykti ir erzintis. Sunkiai prisimenu auką gryname pavidale. Kai už tai paskui niekas nieko nesitiki. Galų gale, labai dažnai tie, kurie aukojasi, pradeda laukti, kol jiems bus atiduota skola. Skola už tai, kad jie aukojosi. Nepatinka sąvoka auka. Sąvoka skola irgi nepatinka. Tik tuo atveju, jei ji labai konkreti. O dar geriau įstatymiškai apibrėžta. Ta, kuri neatiduota, tampa vagyste.
Žinau, matuoti meilę yra sunku. Ir vis tiek, man atrodo, kad laimingi žmonės yra tada, kai jie yra lygiaverčiai. Tada ir nereikia jokių aukų. Abu duoda, abu ima, abu turi. Kažkas negerai toje danų karalystėje, jei kažkuris vienas poroje pradeda reikalauti aukos. Lyg dievas iš garbintojo, lyg elgeta prie bažnyčios vartų iš gailestingo turtuolio. Nesuprantu nei aukų, nei skolų meilėje. Viskas, ką galiu suprasti, yra dėkingumas. Dėkingumas. Štai jausmas, kurį patiriame, kai jaučiamės taip stipriai mylimi, kad net nesame to nusipelnę.
Auka plati tema. Meilė plati tema. Susiaurinau ją tik iki poros tarpusavio santykių. Nes taip yra, kad paskutiniu metu apie tai labai daug galvoju. Gal mano nuomonė verta nepritarimo, tuomet nepritarkite. Tikrai neprašysiu aukoti savo nuomonės ir pritarti viskam, ką pasakiau.