Gimdami mes atsinešame karkasą. Tiek išorinį, tiek vidinį. Karkasą, kuris yra esmė, kuris niekada nepasikeis. Jį pajudinus sugriūna visas statinys. Tik per gyvenimą dar labai daug kuo tas karkasas yra apkraunamas, išdailinamas ir pažymimas. Numeriais. Ir mistiniais ženklais. Žymėmis, kurių kartais nei mes patys, nei niekas kitas nesugeba perskaityti.
Ant trobelės pamatų nepastatysi pilies, tas tiesa. Bet padori ir tvarkingai įrengta trobelė, kartais gali būti geriau, negu suklypę rūmų griuvėsiai ar šalta, tuščia, pelėsiais dvokianti pilis. Tik ji, žinoma, vis vien bus pilis. O karkasinis namelis liks karkasiniu nameliu… Kaip jį bebandytume apipavidalinti. Tik kur labiau norėsime gyventi? Ar jaukiame namelyje, ar pilies griuvėsiuose?
Nukrypau į statybines lankas. Visai ne tą norėjau pasakyti. Manau, mes nuvertiname aplinkos įtaką savo asmenybei. Aplinka yra svarbi. Ji mus veikia. Mums daro įtaką viskas, kas supa mus. Tai, ką matome, ką girdime, su kuo būname. Mažos detalės padaro mus tokiais skirtingais. Kai galime rinktis tą patį tik šiek tiek kitaip, labai dažnai tą “šiek tiek kitaip„ ir nuvertiname. O tas “šiek tiek„ gali mus paversti arba rūmų griuvėsiais arba išpuoselėta karaliaus pilimi. Nors ir ten, ir ten pamatai yra tie patys. Nes detalės daro įtaką, lyg mažas pjūvis į pirštą.
Vartome knygą. Naujus, šviežius, baltus lapus. Tokius plonus, lengvus ir nekaltus. Nesitikime ir kartais net nepajuntame, kaip versdami lapą po lapo kažkurią akimirką įsipjauname. Gal giliau, su kraujo lašeliu. Gal vos vos, kai žymė visai nematoma. Nejaučiame tą akimirką. O paskui maudžia. Kur beeitume, ką bedarytume. Tyliai maudžia. Pamirštame, kai esame labai užsiėmę. Bet nurimstame ir vėl jaučiame. Susiraukę palaižome skaudamą vietą. Arba esame atsakingi ir užsiklijuojame. Arba nekreipiame dėmesio. Tai toks mažulytis įpjovimas. Bet jis yra. Popieriaus lapas paliko savo pėdsaką.
O tokių knygų per gyvenimą mes vartome šimtus. Ir lapų jose milijonai. Ir tūkstančiai mažulyčių įpjovimų lieka mumyse. Visa mūsų oda nusėta gausybe mažulyčių randų ir randelių. Nesvarbu ar mes juos matome, ar net nepajutome iš karto. Ir ne apie skausmo randus aš dabar kalbu. Apie viską, kas palieka žymę. Viską nuo tos akimirkos, kai pakliūname į šį pasaulį. Tai, ką matome aplink save. Tai, kokie buvo mūsų tėvai, kokios buvo jų vertybės, ką jų dėka mes matėme ir girdėjome, kokioje aplinkoje augome. Na, tai jau ne mažas piršto įpjovimas. Nors ne. Tai aibė mažų įpjovimų. Tūkstančių tūkstančiai. Tik skirtingose gyvenimo srityse. Jei vardinti viską – galo krašto nebūtų. Ir toliau. Aukščiau. Giliau į gyvenimą.
Mes einame miško keliu ir matome tik storas, nusvirusias medžių šakas ir jų kamienus, į kuriuos stengiamės neatsitrenkti. Jų saugomės. Bet mes esame supakuoti į daugybę mažų odos lopinėlių, sujungtų į didesnius odos plotus. Juose gausybė kraujo kapiliarų, kurie sprogsta, kai juos užkliudo medžių lapų aštrūs krašteliai. Lyg sapne, žali lapai pavirsta baltais ar išmargintais gyvenimo knygos lapais. Jie braukia mūsų sielos paviršiumi ir kuria mus, palikdami vos matomas žymes.
Todėl aplinka yra labai svarbi nuo mažens. Kuo norime, kad mūsų vaikai užaugtų? Kuo norime būti patys? Gal kartais reikia nepagailėti laiko, išteklių ir jėgų, kad būtume teisingoje aplinkoje? Matytume, girdėtume, darytume tai, kas teisinga. Teisinga kiekvienam skirtingai.
Kur ir kada šįryt atsibudai? Kokia buvo tavo patalynė? Ar patogi buvo pagalvė? Net neklausiu, kas gulėjo šalia. Kur ir kuo prauseisi? Ką valgei pusryčiams? Ar valgei? Kur gyveni? Ar turi darbą? Ar važiavai į jį šiandien? Kuo važiavai? O kas darbe? Kokie žmonės? Kokia aplinka? Ką darai? O gal tavo gyvenime nėra sąvokos darbas? O gal nėra sąvokos namai? Gal nėra sąvokos šeima? O draugai? Kas jie? Kokie jie? Kaip jie rengiasi, ką valgo, ką skaito?
Kiek be skaičiaus ir be galo yra dalykų, kurie vos vos įbrėžia mums į pirštą. Viskas svarbu. Jei norime, kad kažkas keistųsi, stebėkime tai. Stebėkime, su kuo ir ką darome. Ir kokioje aplinkoje. Filosofė taip pat daro jums įtaką. Gal labai labai mažą. Vos pastebimą. Tikiuosi, kad kiekvieną kartą įbrėžiu jums į pirštą. Vos vos. Nepastebimai. Bet įbrėžiu. Ir jums vis po truputį pamaudžia. Gal tai nėra skausmas, nėra malonumas, iš vis nežinau, kas tai yra, kaip tai pavadinti. Bet, tikiuosi, vos vos… Žymę palikau. Numerį. Mistinį filosofės ženklą.