Ar įmanoma sukurti geresnį pasaulį? Pasaulį, kuriame žmonės būtų sąmoningi ir laisva valia rinktųsi būti geri kitiems? Ar pasaulio problema yra tame, kad niekas nežino, kaip yra geriau? Ir taip, ir ne. Štai ir dilema. Pačiame atsakyme. Plačiąja, teorine prasme, visi žino, kaip turi būti. Dauguma. Problemos prasideda ties sprendimu. Ties būdo pasirinkimu. Ties tuo, kas padarys, kad būtų geriau.

Filosofei didžiausia vertybė yra beribė laisvė. Tik ar laisvė gali būti be ribų? Kas tai per laisvė, jeigu ji ribota? Tai jau nebe laisvė. O tuo tarpu, jei mano laisvė kertasi su tavo laisve? Ką tada rinktis? Patys didžiausi laisvės propaguotojai skelbia laisvę iki ribos, kuri kirstųsi su jų laisve. Jų laisvė yra aukščiau kitų laisvės, nes jie yra laisvės šaukliai. Bet ar ne kitų laisvės sąskaita jų laisvė yra sukurta? Nėra taikos be karo, nėra laisvės be ribų, nėra pergalių be aukų. O kas bus tos aukos? Kas nugalės? Ar laisvės reikia nusipelnyti? Užsidirbti? Kiek ir ko reikia nuveikti, kad jau būtum vertas laisvės? O kas esi iki tol? Vergas?

Visi nusipelnė būti laisvi. Net vaikai. Norime juos auginti laisvus ir sąmoningus. Tik tie sąmoningi daro nesąmones. Lai daro nesąmones sau ir savo tėvams, bet kai kenčia kiti vaikai? Ar reikia juos stabdyti? Bet tuomet mes jau nebeauginsime laisvų ir sąmoningų. Ar čia kaip? Vieni vaikai bus tokie, kurių laisvė yra ribojama, vardan visuotinės gerovės. Vardan civilizacijos. O kiti laisvi? Kodėl kažkieno laisvas laukinis gali apriboti nelaisvo civilizuoto vaiko laisvę?

Kur laisvės ribos? Kas bus pasaulio teisėjas, kuris nutars, kiek ir kas gali būti laisvas? Kas teisus, o kas ne? Kas laisvame pasaulyje tikrins, ar tikrai visi yra laisvi? Kas rūpinsis, kad visiems būtų gerai? O ar gali būti vienodai gerai visiems? Kam turi būti geriau? Kam blogiau? Daugumai? Mažumai? Stipriausiems? Silpniausiems? Vaikams? Suaugusiems? Tiems, kurie nieko neturi? Tiems, kurie turi daug? Tiems, kurie užsidirbo? Tiems, kurie stengėsi vardan kitų? Vardan kokių kitų? Vardan ko?

Nėra jokių kitų. Jų. Nėra jokių mes. Yra individas. Kuris galvoja apie save. Apie savo laisvę. Laisvę gyventi pasaulyje, koks jis yra. Ir duoti tam pasauliui teik, kiek nori. Kiek nori, kad pasaulis būtų toks, kokiame jis nori gyventi. Arba laisvas nusisukti ir nueiti. Laisvas pasirinkti pasitraukti. Gyventi tokiame pasaulyje, kuriame laisvę sau kuria kiti. Laisvę sau ir laisvę kitiems. Taip, kaip jie supranta. Tokia ta mūsų laisvė – kurti ją pagal savo supratimą, arba pasitraukti ir stebėti, ką daro kiti. Arba nieko nestebėti. Užsimerkti ir nematyti nieko kito. Tik save. Ir tokią laisvę turime. Ir aš tokią turiu. Ir tu.

Taip ir baigiasi visos gėrio ir laisvės paieškos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *