Norėčiau atlikti apklausą. Nors žinau, ji nebūtų objektyvi. Bet man labai smalsu. Kiek žmonių pasaulyje barasi? Čia tikrai nuoširdus klausimas. Nes kiek domiuosi, tai tie, iš kurių visai nesitikiu, sako, kad barasi. Pasirodo. Ir stipriai. O tie, kur aš įsivaizduočiau pagal jų charakterį, turėtų bartis, sako, kad visai nesibara. Tada aš galvoju, gal tie barimosi standartai yra skirtingi? Kaip ir viskas aplinkui.

Vieni nesibara, bet jiems jau atrodo, kad barasi. Nes jie užaugo šeimose, kuriose visai nebuvo baramasi. Gal dėl pagarbos vieni kitiems ar iš meilės. O gal todėl, kad buvo vieni kitiems abejingi. O gal buvo tiesiog nuolaidūs ir ramūs žmonės. Gal tokių šeimų vaikai užauga ir vos pradėję diskutuoti su savo artimiausiais jau jaučiasi, kad barasi. O kiti gal nuo mažens įpratę prie triukšmingos aplinkos,  įpratę įsakinėti arba jiems buvo įsakinėjama, įpratę ginčus ir konfliktus vadinti normaliu bendravimu. Tiems ir užaugus aiškintis santykius pačiais aršiausiais būdais dar neatrodo bartis.

Aš, tarkim, jaučiuosi didelė skandalistė. Ir pati nuo to jau pavargstu. Nes man visada ir viską reikia aiškintis. Jei man tikrai svarbu. Na, neapsigaukime, man labai retai būna svarbu, todėl aš aiškinuosi ne su visais. Bet jei jau taip žmogui pasitaikė, kad jis yra iš penkių man svarbių žmonių žemėje, tai jam aiškinimųsi išvengti nepavyks. Nes jeigu jau aš daug galvoju, aš daug ir aiškinuosi, ir lengva išsiaiškinti dažnai nebūna. Todėl aš laikau save žmogumi, kuris daug barasi.

O kaip visi kiti? Kaip visas kitas pasaulis? Tai ar normalūs žmonės barasi? Aš labai mažai tesu girdėjusi tvarkingų, kultūringų ir mylinčių vienas kitą žmonių, besiaiškinančių santykius. Kad ir kažkur už sienos. Tada aš galvoju, ar žmonės nesiaiškina, ar aiškinasi labai tyliai? Ar čia stigma, kad aiškintis santykius ir bartis, kad girdėtų kaimynai, yra gėda? Ar gėda iš tikrųjų? Ar aiškintis garsiai jau savaime yra labai blogai? Logiška, kad geriausia aiškintis tyliai. Bet jeigu taip dar neišeina, tai kaip geriau: išsiaiškinti garsiai, ar kultūringai nutylėti?

Ar tie, kurie save vadina itališkom šeimynėlėm ir aiškinasi iki lėkščių daužymo į sienas, automatiškai yra blogesni, už tuos, kurie to nedaro? Ar tai reiškia, kad jie vieni kitų nemyli? Taip elgtis normalu ar ne? Ir tos stiprios moterys, kur turi savo nuomonę, tos visos, kurių nenuskriausi, kurios gali už save pakovoti. Kaip ten jų šeimose? Kaip atrodo jų pokalbiai su vyrais? O stiprūs ir įtakingi vyrai? Kaip atrodo diskusija tarp žmonių, kurie net visokiose medijose pripažįsta – mes abu turime nuomonę ir visada ją sakome. Ir aiškinamės. Ir netikim, kad kiti nesiaiškina.

Aš tai norėčiau nesiaiškinti. Norėčiau, kad savaime viskas ir visada būtų aišku. Kad nuomonės sutaptų. Kad tylėjimas nereikštų nutylėjimo. Svetimėjimo. Kad nekalbėjimas būtų todėl, kad gera kartu tylėti ir suprantame vieni kitus be žodžių, o ne todėl, kad šiandien nekalbadienis, kad mane įžeidė ir aš tyliu, nes noriu parodyti, kaip įsižeidžiau. Norėčiau. Bet kad man taip niekaip neišeina. Taip, man tai nepatinka, bet išeina tik su aiškinimaisis. Todėl ir noriu išsiaiškinti: tai barasi kultūringi, mylintys ir laimingi žmonės ar ne?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *