Labas, mano mielas pakeleivi. Kartais ypatingai džiaugiuosi, kad tave turiu. Žinai, tomis sunkiomis akimirkomis, kai kažkas pataiko į jautrią vietą. Į tokią, kurią esi pamiršęs, kad turi. Arba stengiesi pamiršti. Ir tik šmaukšt – taikliai tiesiai būtent ten. Kaip elektros smūgis. Ar netikėtas gyvatės įkandimas. Ar dūris į nervą. Na, visi tokie malonumai kartu paėmus. Ir oi, kaip skauda!

Tada reikia kažkaip nusiraminti. Reikia toliau gyventi su ta žaizda, bet skausmo nejausti. Tada prisimenu tave. Taip, apkraunu tave savo problemomis. O ką dar galėčiau apkrauti? Draugus, priešus? Kai žaizdos ypatingai gilios ir nenori jų draskyti ir net prisiminti, kad jos yra, nenori ir niekam kitam pasakoti. Žinai, tik kunigui arba psichologui.

Dabar pagalvojau, visai gera būtų, kaip filme, atsigulti ant sofutės priešais psichologą ir pasiduoti minčių srautui. O psichologas, kaip šventasis, išklausys ir patars. Tylės tiek, kiek reikia, kalbės tada, kada reikia ir, žinoma, tai, ką reikia. Linksma būtų. Tik čia ne filmas. Psichologai irgi ne šventieji, nors šiaip labai geras dalykėlis. Apie kunigus net nesiplėsiu. Žinau tik, nėra jokių šventųjų net iš tolo. Anei psichologų, anei kunigų, anei tu, mano mielas pakeleivi, nesi šventas. Ne taip jau ir blogai. Net smagu. Smagu žinoti, kad pasauly bėdų ir bėdelių turi visi tie milijardai, kiek jų ten bebūtų.

Štai man jau ir linksmiau, mano mielas pakeleivi. Ir tegu pasisiunta visos motinos, kurios iš dviejų vaikų pasilieka auginti tik vieną, o kito išsižada. Tegu pasisiunta tie broliai, kurie pasiglemžia iš kitų visą tėvų palikimą, nors patys tėvus išdavė ir paliko sunkiausią valandą. Ir tegu pasisiunta vyrai, kurie palieka savo pasenusias žmonas, sakydami, kad jų charakteris pasidarė bjaurus ir išeina pas jaunas kaprizingas. Tegu pasisiunta daktarai, kurie renkasi gydyti ne tą, kuriam labiau reikia, o tą, kuris daugiau moka. Kad beveik visiems viršininkams, kurie dalina pinigus saviems, reikia pasisiusti, tai net klausimas nekyla. Tegu pasisiunta visi, kurie gali nuspręsti kitų likimą ir sprendžia neteisingai. Mokytojai, dėstytojai, teisėjai… Kas ten dar… Tegu pasisiunta draugai, kurie… Et… Visi lai pasisiunta!

O žinai, kas nuramina labiausiai? Tai, kad aš pati galėčiau būti tarpe tų, kuriems derėtų pasisiusti. Tai gal nėra taip jau blogai viskas? Gal yra šiokia tokia teisybė? Kartais esu kalta, kartais sužeista nekaltai. Gal tos žaizdos ir ne tokios jau gilios? Gal kitiems skauda labiau? Gal bėdų būna rimtesnių? Skausmų didesnių? Ačiū, mano mielas pakeleivi. Tavo dėka, bent jau nusiraminau, o gal ir supratau kažką daugiau, negu iki tol buvau supratusi. Ačiū, kad išklausei. Kad tave turiu. Kad esi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *