Prieš pradėdama rašyti, specialiai pasiskaičiau apie kai kuriuos terminus. Nors istoriją noriu pasakoti daugiau fantasmagorišką, negu paremtą moksliniais faktais, bet noriu būti etiška. Pasitikslinau, galima, mano supratimu…
Taigi, sakykim, kad yra tokia planeta. Dangaus kūnas. Gal kažkokios kitos planetos satelitas. Aš ją įsivaizduoju tokią šaltai mėlyną. Ne tokią jaukiai margai žydrą, kaip žemė. O nemaloniai. Šaltai šviečiančią iš vidaus negyva, šalta mėlyna spalva. Ir visi, kuriuos tas dangaus kūnas nušviečia, pasidaro tam kartui tokio keisto ir nemaloniai melsvo atspalvio. Ne, tai jokia ne žydros vaivorykštės spalvos planeta. Aš tą dangaus kūną pavadinčiau Paranoja. Na, sutapimas, sakykim. Planeta vadinasi taip, kaip smegenų veiklos sutrikimas…
Būna, pateka ta planeta, taip, kaip mėnulio pilnatis. Apšviečia ne vieną iš mūsų. Apšviečia ir filosofės pasaulį. Viskam suteikia tą nemaloniai mėlyną negyvo kūno atspalvį. Tarytum blogoji magija užvaldo smegenis. Tarytum kokie baisūs burtažodžiai būtų tyliai ištarti. Viskas panyra į tamsą, iš kurios šviečia ta nemalonia melsva šviesa. Visi objektai. Visi. Ir gyvi žmonės taip pat. Blogiausia yra tai, kad labai sunku tada suprasti, kas iš tiesų kaip atrodo. Kas tikrai skleidžia pavojingus spindulius, o kas tik apšviestas mano galvoje patekėjusios nesveikos planetos šviesos.
Būtų labai paprasta, jei pasaulis būtų visada aiškus, šviesus ir gražus. Būtų aišku, kad kalta šlykščioji Paranojos planeta. Būtų taip lengva ir paprasta, jei tikrai viskas būtų balta ir juoda. Balta būtų balta, juoda būtų juoda. Ir jokių atspalvių. Jokių abejonių. Aišku ir gryna. Tik nėra jokios vienos taisyklės viskam. Sunku, bet reikia analizuoti. Reikia elgtis kūrybiškai. Kiekvienoje situacijoje skirtingai. Pozityvas. Negatyvas. Naivumas. Paranoja. O tiesa slypi kažkur anapus. Taip, pasaulis nėra tamsus, šlykščiai melsvai šaltas ir priešiškas. Tik gaila, kad jis nėra ir rožinis. Yra ir tokių, kurie visada gyvena po rožine Naivumo žvaigžde. Maža, kad ji šviečia ryškiais rožiniais spinduliais, ji dar ir spigina, todėl jos garbintojai dedasi akinius. Žinoma, rožinius. Irgi negerai.
Štai tokie sudėtingi planetų vėjai siaučia filosofės gyvenime. Tokios audros pakyla ir sukelia nepasitikėjimo bangas. Kartais būna be galo sunku atsirinkti, kas yra kas. Kuo galima tikėti, kuo abejoti. Nesinori būti paranojike. Nesinori būti ir aklai naivia. Nors suprantu dažnai, kad patikėti melu nėra taip baisu, kaip kužda tie balsai iš ledo spalvos šaltos planetos. Dažnai baimė būti apgauta ir nuvilta daugiau siejasi su pažeminimo jausmu. Kad kažkam pavyko mane apmulkinti. Kad patikėjau kažkieno manipuliacijomis. Norisi visais tokiais atvejais tėkšti – aš matau, kad tu meluoji. Ir tavo melas yra šlykštus. O dar šlykščiau, kad tu jį vynioji į blizgančius rožinius popierėlius, pro kuriuos sklinda šalta žydra spalva ir negeras kvapas. Tik taip pasakyti ne visada galiu, nes ta šviesa ir tas kvapas gali būti tik mano įsivaizdavimas.
Gal nėra taip baisu patikėti visais melais? Gal mes, užaugę melo imperijoje, labai norime būti gudresni ir bijome vėl būti apgauti? Mus žemina mintis, kad kažkas mus laiko tokiais kvailais. Tokiais, kurie gali pasiduoti jų šlykščioms manipuliacijoms. Jie manipuliuoja ir kvailai kikena – apgavom, išdūrėm! Pasinaudojom. Apvogėm. Atidavė savo valia. Ir mes bijome likti kvailais. Net ne todėl, kad mums gaila atiduoti, padėti, pasiaukoti. Todėl, kad mumis manipuliuoja. Štai kas žemina. O juk naudojosi taip ilgai ir tiek daug. Ištisomis masėmis. Štai ir užsikrėtė tos masės. Jos taip ilgai gyveno Paranojos planetos šviesoje, kad niekaip negali atsikratyti jos stingdančio šalčio. Nors iš šalies tiek paranojikai, tiek manipuliatoriai atrodo vienodai nemaloniai. Vienodai mėlyni ir pagedę, kaip tie gyvi numirėliai. Žmogus piktas ant viso pasaulio, kaltinantis ir nekaltai šmeižiantis atrodo lygiai taip pat nemaloniai, kaip tikras apgavikas ir manipuliatorius.
Tai ką daryti? Kaip atskirti? Ar tiesiog pasitikėti? Melagiais? Išnaudotojais? Manipuliatoriais? Nes jeigu kiekvieną kartą prieš patikėdamas kažkuo ilgai galvosi, tirsi ir svarstysi tikėti ar ne, jau būsi paranojiškas. Ir dar. Dažnai apie žmones labai blogai galvoja tie, kurie patys panašiai darytų, kaip įtarinėja darant kitus. Jie visų bijo, visus smerkia ir kuria keršto planus. Paranojikai manipuliatoriai. Visko bijantys ir nekenčiantys. Gyvi numirėliai.
Turbūt, jei turėčiau visišką laisvę rinktis, rinkčiausi tyrai visais tikėti, ir mat jį skradžiai, tą menamą ar tikrą pavojų būti nuskriaustai. Jei turėčiau tą laisvą pasirinkimą… Bet ji vis pateka. Ta šlykščiai šaltai mėlyna… Ir karts nuo karto viskas paskęsta jos šviesoje…