Filosofė turi labai aiškių nuomonių kai kuriais klausimais. Ne visais. Ir ne visada tas nuomones pasako. Ir ne visada net gyvena taip, kaip galvoja. Deja. Bet nuomonę turi. Ir viena iš jos nuomonių yra tokia: žmogus gali būti laimingas tik tada, kada gyvena kaip nori. Ach, kaip baisu! Kaip egoistiška! Vienu žodžiu, kaip baisiai negerai tu galvoji, pasakys kažkas. Na, sakykime, su tuo gyventi kaip nori, yra šiokių tokių niuansų. Bet apie tai, kad kažkas kažką pasakys apie tai, ką galvoju, ką sakau ir kaip gyvenu, aš irgi turiu aiškią nuomonę. Ir ji yra tokia: visiškai nesvarbu, kas ką pasakys. Tam, kad žmogus būtų laimingas, jis turi visiškai negalvoti, ką kažkas kitas apie jį galvoja.
Nekalbant jau apie tai, kad niekas niekada iki galo nežino, kas ką po teisybei galvoja, nes niekas niekada iki galo nežino net kas jų pačių galvoje vyksta, o tuo labiau, kas būtų, jeigu būtų. Kiekvienas, visiškai absoliučiai kiekvienas, turi galvoti tik už save. Tik tai, ką pats mąsto, ko nori ir kaip ketina gyventi. Ir jau visiška nesąmonė yra galvoti, kad kitas kažką ne taip pagalvos, todėl reikia kažkaip elgtis, kad nebūtų kažkokių pagalvojimų, o paskui pagalvojimų pasekmių. Visiškas kliedesys! Aš pagalvojau, kad tu gali pagalvoti, todėl aš nutariau daryti taip, kad tu nieko nepagalvotum, nes man nepatinka nei, kad tu taip pagalvosi, nei kad tu paskui pagalvojęs, kažką padarysi, kas man nepatiks. Ir taip visą gyvenimą, užbėgdami įvykiams už akių, galvojame ne už save, o už kitus ir elgiamės atitinkamai. Ir visi vieni apie kitus neaišku, ką galvoja, nes galvoja, kad galvoja ir t.t. Ir eina ratu visi paskui svetimų nesamų galvojimų plaukuotas uodegas, uostydami jas. Beprotiška, nesveika pasaka be galo! Kodėl apskritai man turi rūpėti kažkieno menamas galvojimas?
Kokiose šizofreniškose oro ir vėjų pilyse mes tokiu atveju gyvename? Kokio rezultato tikimės? Užbėgu laipteliais kartais ir aš į tokią pilį. Pabeldžiu dideliu rankenos žiedu į duris. Užkaukšiu siaurais, suktais laiptais į patį aukščiausią bokštą. Pilki akmeniniai laiptai vis siauresni. Plikos pilkos sienos vis labiau spaudžia. Kuo aukščiau, tuo darosi baisiau. Tada pažiūriu nuo aukščiausio bokšto žemyn. Galva galutinai apsisuka ir aš nuo jo krentu išsitaškydama ant grindinio. Nes kas dar gali laukti mūsų nenormalių galvojimų viršūnėse? Koks dar gali būti finalas, kai žmonės vietoj to, kad darytų ką nori ir kas jiems patinka, galvoja apie tai, ar jų veiksmai patiks kitiems ir ką kiti apie juos pagalvos? Nieko nepagalvos! Nes tu nerūpi niekam taip labai, kaip įsivaizduoji. Nes labiausiai turi rūpėti sau.
Nes kiek daug nežmoniškai kvailų nesusipratimų išvengtume, jei mažiau galvotume, ką galvoja kiti. Ir taip, tikrai laimingas žmogus yra tada, kada jis daro, ką nori. Jei yra priežasčių dėl kurių jis to daryti negali, jis nebus toks laimingas. Kitas klausimas, ar darymas, ką nori, padarys kitus aplink jį laimingais. Bet juk tai jau kitas klausimas.