Apie ką tik aš nerašiau. Apie viską, ką suprantu, kas užeina, suima staiga arba ilgai bręsta ir kankina… Kai sugalvoju, kad noriu pasipasakoti, matau, kad kartosiuosi, nes rūpi vis tas pats. Nerašiau tik apie tai, kas nerūpi. Apie tai, ko nesuprantu. Tada pagalvojau, o apie ką aš labiausiai nieko nesuprantu? Apie valdžią.

Štai kas yra man absoliutus fenomenas ir visiškai svetimas dalykas. Jau ko nemoku, tai nemoku. Vadovauti. Galiu tingėti, galiu dirbti, galiu pykti ir net nekęsti, galiu mylėti iki beprotybės, aistringai ir egoistiškai ar altruistiškai ir pasiaukojančiai, galiu išduoti, galiu būti atsipalaidavusi, linksma, miela, neatsakinga, karštakošė, emocinga, uždara, net apatiška, bet ne lyderė… Lyderė iš manęs visiškai netikus. Prisiimti už kažką atsakomybę yra visiškai ne Filosofės amplua. Bet kritiniais atvejais aš tai darau. Gyvenimas priverčia. Tačiau už tą prisiimtą atsakomybę gauti šlovę ir garbę ar net privilegijas… Nemoku.

Ir vėl nesupraskite neteisingai. Gaunu aš visko. Ir kas priklauso, ir kas nepriklauso. Ir už dyką. Ir iš meilės. Ir iš gailesčio. Ir už tai, kad neprašau. Ir už tai, kad išsireikalauju ar pavirkauju. Manau, būna visko. Tik ne už tai, kad aš kitus žmones priverčiau, paskatinau, paraginau, sureguliavau, išprievartavau ar išmaldavau nudirbti darbus.

Nesuprantu generolų. Nesuprantu, kai svetimomis gyvybėmis žaidžiama lyg alaviniais kareivėliais. Aš suprantu, kai peilis po kaklu ir tada gali padaryti labai baisių ir niekingų dalykų. Bet strateguoti, planuoti ir likti gyvu, kai esi atsakingas už šimtus mirčių… Nesuprantu. Nesuprantu kai kažkas gali ateiti ir sakyti – jūs dabar dirbsite, bet aš gausiu už tai pinigus. Aš sėdėsiu ir planuosiu, kaip jūs dirbsite, o paskui susišluosiu uždarbį. Pabersiu ir jums palesti, bet aš juk dirbau, aš planavau. Ir jums nepadariau nieko blogo. Turite dirbti vien už tai, kad blogiau nebūtų, negu yra. Nesuprantu. Šioje vietoje atsiranda tas keistas žodis, kurį jau labai retai aš vartoju, sąžinė. Gal kompleksai. Gal baimė. Nežinau, kas tai. Kaip žiūrėti į akis tiems savo pavaldiniams?

Ir aš nesakau, kad nenorėčiau ir nesakau, kad nėra buvę tokių progų. Reikėjo nedaug. Reikėjo tik apsimesti, kad žinau ir moku tai, ką kiti mokėjo geriau. O aš nesugebėjau. Ir aš nesakau, kad nenorėčiau mokėti vadovauti. Ir nesakau, kad nepavydžiu ar nepykstu ant savęs, kad negaliu. Bet negaliu.

Valdžia yra sunku. Man nepakeliama. Nes tam, kad turėtum valdžią, turi už ją labai brangiai mokėti. Krauju, prakaitu, ašaromis. Tu gauni daugiau už pavaldinius, bet ir duoti turi daugiau. Susišluoti viską su niekinga šypsena ir dar laukti padėkos už tai, kad gerai suvadovavai… Prasisukai. Nefaina kažkaip. Ne Feng Šui. Ne stilius. Tiesiog. Turi būti tikrai geresnis. Tikrai. O ne taip apie save galvoti…

Mano atveju, viskas aišku. Mokėti pagal tokias sąskaitas aš nenoriu. Anei kruvinu darbu, anei graužiančia sąžine. Nenoriu vaikščioti apspjaudyta nugara tų, kurie man į akis šypsosi ir lankstosi. Ir šiaip visų kitų, tokių, kaip aš pati, vėjo pamušalų, kuriems nusispjaut ant tos valdžios. Tai ir spjaudosi. Geriau jau aš pati į tą pusę spjausiu. Nes sakydavo babytė – nebūk prie jokios valdžios, vaikeli, ba keičiasi tos valdžios…

O gal ne į valdžios pusę spjaunu, gal spjaunu į šulinį, iš kurio kažkada teks gerti? Gal pasaulis apvirs aukštyn kojomis ir Filosofė jam vadovaus? Nesuvokiama ir net neįsivaizduojama… Na, vadinasi, tada dar kažką suprasiu, ko dabar nesuprantu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *