Padėkit man.
Tiesiog padėkit.
Ištieskit ranką tyliai.
Paglostykit ir pagailėkit.
Ir patylėkit.
Žodžių nebereikia.
Ir metafizikos čia visiškai jokios nėra.
Yra tik liūdesys.
Kažkur toli užuojauta yra.
Ar aš buvau gera?
Gal negera.
Bet ar pasigailėjimui čia vietos dar yra?