Šiuo metu dramatiškai kariauju savo asmenines kovas. Bandau galva pramušti sieną, ranka sustabdyti važiuojantį traukinį. Kovoju su vėjo malūnais. Lyg Don Kichotas. Nors aš greičiausiai labiau panaši į Sančą Pansą. Savo gyvenimo būdu, savo pažiūromis, savo filosofija. Tas karas yra mano, niekieno kito. Jis nėra už žmoniją, nėra už tėvynę. Ir visai turbūt ne už kilnią idėja. Gal už tam tikrą idėją. Bet ar už kilnią? Vargu.

Šioje kovoje aš susiduriu su bjauriosiomis gyvenimo grimasomis. Su tokiomis, iš kurių tikriausiai reikėtų pasijuokti plačiąja prasme. Tačiau, kai tai vyksta man asmeniškai, tai visai nėra juokinga. Tai šlykštu. Blogiausia, kad negaliu pasiduoti. Pasidavimas reikštų skausmą ir pralaimėjimą ne man, o man labai brangiems ir silpniems žmonėms, kurie patys už save negali pakovoti. Visko gali būti, kad mano konkurentai jaučiasi lygiai taip pat ir jų kovos tikslas ir priežastis yra ta pati, kaip ir mano. Teisingai. Jie mano konkurentai. Ne priešai. Vadinasi tai ne kova, tai konkurencija. Bet ji yra šlykšti. Ir finalas kažką sužlugdys ar bent pakirs pasitikėjimą savimi ir paliks randą visam gyvenimui.

Patyriau daug  niekingų žmonijos prigimties pasireiškimų šioje kovoje. Aišku, ne pirmą kartą gyvenime su tuo susiduriu. Ne mažas vaikas esu. Tarkim su tuo, kad garsiai rėkti ir lysti į pirmą planą būna žymiai efektyviau, nei kažką iš tiesų gerai padaryti. Koks šlykštus jausmas, kai kažką padarai svarbaus ir gero, kai tau tai kainuoja daug jėgų, tu tai darai taip sunkiai ir atsidavęs, kad net nelieka laiko pasiafišuoti, o tai lieka nepastebėta. Nes nepademonstruota viešai. Tuo tarpu kitas padaro kažką žymiai menkesnio ir gauna visus laurus vien už sugebėjimą lipti ant scenos ir vaidinti efektingai. O dar skaudžiau, kai idėja pavogta iš tavęs. Šlykštu? Šlykštu. Banalu? Banalu. Patirta ne kartą? Ne kartą. Bet vis vien šlykštu. Šlykštu pataikavimas. Šlykštu šmeižtas. Šlykštu melagingi vertinimai. Šlykštu.

Tada vėl suabejoji visais matomais. Visais turtingais, galingais ir garsiais. Supranti, kad švariomis priemonėmis pasiekti tikslą yra sunku. Sunku sąžiningai būti pasiturinčiu, populiariu ir įtakingu. Štai tokie dalykai ir gimdo pagiežą. Neapykantą. Nesantaiką. Priešiškumą. Štai toks tas gyvenimas ir visi mes, tikriausiai, esame jį tokį matę.

O ko aš lendu į visą šią tuštybę? Ko pati siekiu? Kodėl bandau garsiai rėkti? Bandau tapti žinoma, populiaria, įtakinga? Juk, pripažinkim, bandau. Ir matau, kaip tai yra sunku. Yra nežmoniškai sunku galva pramušti sieną. Perrėkti milijonus balsų ir balselių. Nelipti kažkam ant galvos, bet kažkokiu būdu iškilti. Nestumti nieko, stovinčio priešais, po riedančio vežimo ratais, bet būti priekyje. Nieko neskriausti, nesityčioti, nuoširdžiai nelaikyti kitų kvailiais ir prasimušti. Juk ir žodis toks – prasimušti. Muštis pro kažką, per kažką, į kažkur… O gal ir neblogas tas žodis? Tarytum paukščiukui prasimušti per kiaušinio kevalą. Sunku. Įdomu, ką pamatys tas paukščiukas prasimušęs? Įdomu, ar pavyks prasimušti. Per tą lukštą. Per tą sieną. Nors kada nors. Ar pavyks? Juk įdomu, ar ne? Todėl ir lendu, nes įdomu.

2 thoughts on “Kova”

  1. Pauksciukas be skausmo prasimusa pro kevala,kai ateina tam laikas.Taip,pasaulis astrus,bet nereikia blaskytis ir dairytis i kitus,kurie lipa per galvas.Reikia ziuret i tuos,kurie ikvepia,teikia drasos.Dometis savim,gilintis,mokytis.Su laiku ateis branda ir stiprybe,ir ismintis,o ismintingi zmones elgiasi ramiai,tausoja save,nesiplaka betiksliai lyg drugeliai i stikla,o eina i savo tiksla pagal savo morales principus.Tegul tusti puodai skamba garsiai.Ramybe yra didesne vertybe.Jei zmogus pilnas ir turi ka duoti,jo darbai ji iskels ,nereikes nei mustis,nei prasimusti,nei zeminti kitu.Tiesiog tai ivyks.Kvailiai aisku to neivertins,bet kam reikalinga ju nuomone?:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *