Žinote, kokio jausmo labiausiai gailiuosi ir nemėgstu savyje? Pykčio. Aš labai slepiu jį. Nematau nieko gero pyktyje. Jokios naudos nei sau, nei pasauliui. Bet juk čia mano išpažintis. Todėl prisipažįstu.

Esu du viename. Man patinka būti filosofe. Kažkuo, kam neegzistuoja nei laiko, nei erdvės kriterijai.  Gera atsiriboti nuo šios realybės. Nuo tuštybės, nuo laiko skirstymo į metus ir mėnesius, į valandas ir minutes. Nuo pasaulio skirstymo į įvairias šalis, į regionus. Nuo žmonių skirstymo į kastas pagal pačius įvairiausius požymius. Kartais man pavyksta įjungti šį, taip mano geidžiamą, filosofės režimą. Bet labai dažnai šis režimas išsijungia. Tada aš esu pats paprasčiausias ir primityviausias žmogus su savo banaliais poreikiais. Kartais pavadinčiau save visiškai paviršutiniška ir tuščia, jei žiūrėčiau iš šalies tomis itin kritiškomis filosofės akimis.

O sunkiausiomis savo žmogiško būvio akimirkomis aš pradedu pykti.  Jei kas pamatytų tuomet mano vidinį aš – išsigąstų! Jie pamatytų, kaip man, lyg vampyrui, pradeda kaltis iltys. Akys pasrūva krauju. Rankos pavirsta į žvėries letenas ilgais aštriais nagais, o mano nasruose nebetelpa ne liežuvis, o tikros juodos gyvatės. Taip stipriai aš galiu susierzinti ir pradėti nekęsti. Nekęsti tų, kurie man vadovauja. Tų, kurie bando man aiškinti, kaip aš turiu gyventi. Nežinau, ar daug žmonių tai kankina, bet mane kankina nežmoniškai. Nemėgstu kovos, todėl man sukelia didžiulį diskomfortą ir pasipriešinimas, ir susitaikymas. Bet kuriuo atveju jaučiuosi blogai.

Jei aš tyliu, tai nereiškia, kad aš su jumis sutinku. Neapsigaukite! Jei aš pasakau vieną kartą ne, tai nereiškia, kad man reikia siūlyti dar dešimt kartų ir vienuoliktą kartą aš sutiksiu. Jūs mane priversite su jumis sutikti ir tuo pačiu supykdysite. Kodėl verčiate mane jaustis nemaloniai ir priešintis? Kodėl kartojate man paprastus dalykus, lyg aš jų nežinočiau, tol, kol aš jūsų nepriversiu nutilti? Tie, kas matė filmą „Dogvilis” supras, kaip jaučiuosi. Tie, kas nematė – pažiūrėkite.

Nejaugi nesuprantate, kad esu tiesiog mandagi? Nesu auka. Aš taip kovoju! Aš sukilėlė, aš protestantė. Aš taip protestuoju. Nejaugi nematote? Renkuosi pasyvią rezistenciją. Tik matau, kad ne visi supranta mano gyvenimo būdą ir elgesį teisingai. Aš nenoriu muštis, mano nieko nesakymas, nedarymas, nesiginčijimas yra mano protestas. Aš gyvenu taip, kaip noriu. Aš neprašau niekieno patarimo ir nenoriu niekam patarinėti, kur jie turi eiti. Kodėl žmonės padorų elgesį traktuoja kaip kvietimą suteikti pagalbą, prašymą patarinėti ir papildomų užduočių laukimą?

Pastebėjau, kad ypatingai kvaili žmonės dažnai įsivaizduoja, kad yra protingesni už kitus. Jie nesupranta, kad kiekvienas savaip iš proto kraustosi – jie savaip, o aš savaip. Jiems neužtenka proto to suvokti. Jie galvoja, kad yra protingiausi. Susiranda kitus kvailius. Dalinasi tarpusavyje kvailomis savo idėjomis ir garbina jas. Tai žmonių susitarimo reikalas. Jiems taip yra gerai. Tik kam lendate į mano teritoriją? Ar būtina garsiai išvadinti kažką kvailiais, kad jie nustotų jaustis protingesni už mane? Gal tiesiog ramiai išsiskirstykim? Jūs dalinkitės savo kvailumu tarp savęs, o aš dalinsiuosi savo kvailumu su tais, kuriems įdomi mano beprotystė. Aš nenoriu jūsiškės. Aš turiu savąją. Išsiskirstykim taikiai. Kodėl būtina kariauti?

Kodėl nuolankių žmonių tauta būtinai turi tapti žvėrimis, kad iš jų nustotų tyčiotis saujelė akiplėšų? Kas pasakė, kad tylus žmogus yra kvailas žmogus? Tylus žmogus vieną kartą atsistos ir mostels. Ar toks yra tikslas? Išvesti iš pusiausvyros? Tylų žmogų. Tylią tautą. Tylią filosofę. Kiekvieną kartą, kai mane suima pyktis ir aš nevožiu kažkam į snukį, nes negaliu, bet labai noriu, aš pro sukąstus dantis pagalvoju – na, palauk. Aš tau parodysiu! Kai norisi apspjauti, o aš šypsausi, tada galvoju, palauk, tik palauk, pasauli… Tikrai taip. Štai iš tokių paskui ir išauga visokie fiureriai, diktatoriai ir visi kiti smulkesnio plauko despotai.

Kartais labai stipriai visko nekenčiu ir net nežinau, kurio galo griebtis. Kas teisus, kas neteisus? Kas kaltas? Kaip gelbėti nuo savęs ir pasaulį, ir save pačią? Vienas iš būdų yra ši išpažintis. Pasauli, būk atsargus. Pasauli, pasisaugok. Nežadink šalia kaulų dubens taikiai miegančio šuns. Nekišk galvos ramiam liūtui į nasrus, kai laikai rankoje elektra trenkiantį botagą. Botagą vieną dieną pamesi. Tada galva neprašoma atsidurs liūto nasruose. Ir nesakyk, pasauli, kad tavęs neperspėjau! Amen.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *