Slibinas žiūrėjo, kaip nuo ežero kyla rūkas. Akmeniniai urvo angos konkūrai, jam žiūrint iš vidaus, atrodė visiškai juodi. O pati ovali anga atrodė balta. Balta kaip pienas. Visas rūkas buvo baltas kaip pienas. Ir ne tik. Viskas jame atrodė balta. Nors iki ežero nuo urvo buvo vos keli žingsniai, ežero nesimatė. Nesimatė medžių aplink jį. Kai kur vos ne vos juodavo sunkiai galimi įžiūrėti juodų kamienų kontūrai.
Nejauku, pagalvojo slibinas. Jis padėjo savo didelę galvą ant priekinių letenų. Tarsi šuo. Prisimerkė. Bandė prisimerkęs įžvelgti kažką daugiau. Slibino žaliai geltonos akys buvo gražios tarsi žmogaus. Ilgomis, ropliui nebūdingomis blakstienomis. Tik keistais ropliškais cilindro formos vyzdžiais. Prisimerkus vyzdžiai dar labiau susiaurėjo. Kur gali skristi, kai toks rūkas, svarstė slibinas. Nieko negali žinoti, į ką atsitrenksi. Net kaimo šviesų, ko gero, neįmanoma matyti. O jei ir pamatysi – tikrai nesuprasi, ar tai koks fakelas šalia trobos, ar dega visa šieno kupeta vidury lauko. Slibinui saulė nebuvo reikalinga. Jis daugiausia skraidė naktimis. Šviesiomis naktimis, kai ryškiai šviečia vaiski mėnesiena. Dangus šviesus ir gražiai žvaigždėtas. Skraidė ir apsiniaukusiomis dienomis, kartais skraidė net lietui lyjant. Bet per šitokią miglą!

– Šššlykššštusssss rūkas. – sušnypštė greta ant akmens susirangiusi gyvatė. Jau kam kam, bet jai toks oras buvo iš vis nepakenčiamas. Jai nei mėnesiena, nei lietus nekėlė jokio susižavėjimo. Tuo labiau tokia migla. Ji mėgo tik saulę. Tik kaitrią ryškią saulę. Jai šviečiant gyvatė užsirangydavo ant labiausiai įkaitusio akmens ir šildydavosi. Tuomet ji būdavo laimingiausia gyvatė pasaulyje. Dabar gyvatė tirtėjo nuo šalčio. Jai buvo be galo nyku.

– Žolė dabar šššlapia. Net nekalbu apie aukššštą žolę, kurioje gali pasislėpti. Pati mažiausia žolytė bus šššlapia… Akmenys šššlapi, smėlisss šššlapiasssss… Viskas šššlapia… Tu nepyk, kad aššš tokia įkyri, bet man labai nepatinka… Esu baisiai nelaiminga dabar…ššššš…..

Slibinas žinojo, migla vis vien kažkada pasitrauks. Jis teoriškai net suprato, kad, ko gero, jam nėra ko bijoti. Vargu, ar ten aukštai, kur jis skraidė, per tokią miglą įmanoma būtų su kažkuo susidurti. Ir jo įžiūrėti nuo žemės, tuo labiau, būtų neįmanoma. Na bet nejauku, nors tu ką… Ir ką dabar? Skristi kažkur per prievartą? Didelio reikalo nebuvo.

Migla slėpė visą ežerą ir smelkėsi toliau. Ji gaubė ir mišką už jo. Gaubė ir visą artimiausią kaimą. Rūkas ir ten buvo ne mažiau tirštas ir baltas. Kaimiečiai buvo taikūs ir paprasti žmonės. Jie net naktimis nerakindavo durų. Jie labiau tikėjosi, kad kažkas gero juos aplankys naktį netikėtai, negu bijojo kažko netikėtai nemalonaus. Bet toks rūkas! Jis ir buvo tas kažkas netikėtai nemalonus… Negalėjai žinoti, kas gali išnirti iš tokios neįprastos baltumos. Dar vienas pavyzdys, kad balta yra nebūtinai saugu, kaip juoda nebūtinai reiškia pavojų. Visi buvo pripratę prie šviesių dienų ir juodų naktų. Prie miglos kaimo gyventojai nebuvo pratę. Jiems tai buvo nauja patirtis. Todėl šiandien jie nuo ankstyvo ryto užsirėmė duris. To, ko nesupranti, geriau pasisaugoti.

Vienintelės, kas mėgavosi migla, buvo išdykusios ežero undinės. Kaimiečiai undinių krykštavimų negirdėjo. Jų ausys nebuvo tam pritaikytos. Slibinas girdėjo. Ir jį šitas triukšmas erzino – nieko nematai ir dar negali nieko girdėti per tą kvailą šurmulį. Kažkokio tylaus pavojaus signalo, šnaresio ar šlamesio. Nieko, tik kvailas krizenimas. Nemėgo slibinas undinių kaimynystės. O joms pačioms apskritai gyvenime viskas buvo vienodai. Ir iš kur priviso šitų kvailų padarų, svarstė slibinas.

Kaimiečiai, žinoma, buvo visai kitos nuomonės. Retai kam pavykdavo pamatyti undinę. Nieko nuostabaus. Jos slėpdavosi nuo šlykščių kaimo vyrų iš tolo. Undinėms jie atrodė plaukuoti ir nemalonaus kvapo. Tol, kol būdavo ant kranto. Jei koks vyriškos giminės atstovas maudydavosi ežere, jos braukydavo savo uodegomis vyrų kojas. Kutendavo ar net žnaibydavo savo mažais baltais pirštukais viską, kas buvo po vandeniu. Kaimiečiai buvo prie to įpratę – jei lipsi vandenin, kažkokios keistai drąsios nematomos žuvys kutens kojas. Ir ne tik… Todėl į ežero vandenį brisdavo tik drąsiausi. O jei kas nors nuo kranto žvejodamas žvilgtelėdavo į meldus, vargu ar suprasdavo, kad mato undinę. Jų žalios akys užliūliuodavo. Žiūrėdamas tiesiai į jas, galėjai matyti tik meldus. Įkristi į stebuklingus, pačius šviesiausius vaikystės prisiminimus. Užplūsdavo pirmųjų bučinių prisiminimai. Mintys nunešdavo ten, kur buvo ypatingai gera ir malonu. Galų gale užliedavo įvairios nepadorios svajonės ir fantazijos. Undinė būdavo jau toli, kai svajoklis atsitokėdavo, tarytum pabudęs iš gražaus sapno.

Moterims buvo drąsiau. Jos galėjo maudytis ir nieko nesibaiminti. Neklausė kaimo mergos vyrų kvailų paistalų apie povandeninius pavojus. Tik anei jos, anei vyrai nematydavo, kad undinės linksmai turškiasi šalia. Viena dailia galvele daugiau ar mažiau vandens paviršiuje, ar auksinės garbanos banguoja vandenyje, ar žalios. Tas pats, kas ir su žalių akių žvilgsniu. Galva susisukdavo ir norėjosi tik ilgiau maudytis. Būdavo labai linksma. O jei koks pasalūnas stebėdavo taip besimaudančias moteris, jo smegenėlės visiškai suskystėdavo ir pastarasis galų gale prarasdavo sąmonę nuo didelio susijaudinimo ir kitų sunkiai nusakomų, bet be galo malonių jausmų.

Undinės buvo labai išdykusios. Visas jų gyvenimo tikslas buvo linksmintis. Jei būtų galėjusios išlipti į krantą, tikrai būtų prikrėtusios kalnus eibių. Gerai, kad ir negalėjo. Migla buvo jų stichija. Vanduo maišėsi su oru. Jos ne tik niurkėsi vandeny, lyg ūdros išversdamos virš vandens savo baltus lygius pilvus ir dideles, apvalias krūtis, žaliais speneliais ir žaliomis žvynuotomis spenelių aureolėmis. Jos sėdėjo ant kranto, sumerkusios uodegas į vandenį. Glaustėsi tarpusavyje, kvatojo, taškė vienos kitas, o purslai krito ant jų ilgų žalių plaukų, ant pečių ir krūtinių. Undinės buvo beprotiškai įsismaginusios. Dabar jas būtų galėjęs matyti bet kas, priėjęs arčiau ežero. Tik jų magija vis vien sklido aplink. Bet koks vyras, pamatęs vien tokį vaizdą, būtų jo nepamiršęs niekada gyvenime. O ir pusnuogės uodeguotosios išdykėlės buvo nusiteikusios labai draugiškai. Migla slopino joms nemalonų vyriško kūno kvapą.

Vienas ilgaplaukis užsisvajojęs jaunuolis sėdėjo šalia trobos. Jis vienas vienintelis išdrįso išeiti į lauką. Jis vienas vienintelis jautėsi ramus apsuptas miglos. Apie jį kaimiečiai kalbėjo, kad vaikystėje buvo pavogtas laumių. Tėvai vos iš proto neišsikraustė, kol ieškojo savo vienintelio sūnaus. O rado lopšį su kūdikiu ant kranto šalia meldų. Nieko keisto, esą, jei jis tada vaikystėje būtų matęs tai, ko nepavyko kitiems kaimo gyventojams. Ir blogo vyriško kvapo jis neturėjo. Ir eiti į miglą iki ežero jis nebūtų bijojęs. Bet vis vien jis buvo kaimietis. O kaimiečiai dabar tūnojo savo trobose. Jis negalėjo būti kitoks. Jis nenorėjo būti kitoks. Jis juk nežinojo, kokiu ilgesingu žvilgsniu palydi jį ilgaplaukės pusnuogės uodeguotosios gražuolės, kai jis žingsniuoja palei ežerą. Jis nežinojo, kas galėjo malonaus nutikti, jei jis būtų ėjęs į tą miglą.

Sunku pasakyti, kas būtų nutikę, jei nors vienas iš vyrų šioje migloje būtų prie ežero prisiartinęs. Niekas to niekada nesužinojo, nes ir vyrai, ir moterys slėpėsi trobose, bijodami miglos. Bijodami netikėtai iš jos išnyrančio slibino, ar nuodingos gyvatės. Tik slibinas pats tos miglos bijojo. Ir gyvatė bijojo. O undinės laukė. Dūko ir laukė. Laukė ilgaplaukio jaunuolio ar, blogiausiu atveju, bet kurio kito vyro.

Artėjant vakarui migla taip pat netikėtai, kaip atsirado, taip pradėjo trauktis. Slibinas lengviau atsikvėpė. Pirmiausia nurimo kvailas undinių klegesys. Paskui iš urvo atsargiai išslinko gyvatė, nusinešdama su savimi savo nykų šnypštimą. Pakilo vaiski mėnesiena. Oras buvo šiltas, bet gaivus. Nuostabus, malonus oras. Kaimiečiai vėl atlapojo savo trobų duris. Jaunuolis patraukė prie ramaus ežero, kurio paviršius atspindėjo mėnesieną ir sidabru žėrintį mėnulio taką. O tame take puikiai matėsi juodas sklendžiančio didžiulio slibino atspindys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *