Slibinas tupėjo pušyje. Lyg katinas. Pušies laja buvo labai graži. Tanki pušies laja. Jis galėjo labai patogiai įsitaisyti tarp šakų. Jei būtų norėjęs, būtų galėjęs čia neblogą lizdą susisukti. Tik jis buvo slibinas. Ne varna. Slibinas pasvarstė, ar varnos suka lizdus. Pasvarstė ir net nejučiomis pakratė galvą nuvydamas šalin kvailas ir bereikalingas mintis. Šiuo metu jis turėjo susitelkti kitur. Slibinas stebėjo trobą, šalia kurios augo pušis, kurioje jis tupėjo.

Slibinas buvo labai mažas šiuo metu. Nes buvo ilgai neėdęs. Kai slibinai neėda, jie pradeda mažėti. Visi slibinai nešeriami mažėja. Mažėja, kol išnyksta. Todėl slibinas būtinai turėjo pavalgyti. O kol esi toks mažas, pavalgyti reiškia kažką nukniaukti. Normalaus maisto, būdamas toks mažas, nelabai susiveiksi kitaip. Todėl jis ir stebėjo trobą. Gražią baltą trobelę, šiaudiniu stogu ir tvarkinga žabų tvora.

Trobelės langai buvo atviri. Durys vos vos praviros. Per visus įmanomus plyšius iš trobos sklido slibinui nenusakomai malonus kvapas. Nuostabiai skanus verdamos košės kvapas. Slibinas laukė ir galvojo – pro kur ir kaip reikės prasmukti vidun, o prasmukus dar kažkaip reikės tos košes paėsti. Užduotis nebuvo lengva.

Gerai buvo tai, kad pušyje tupėjosi tikrai patogiai. Jėgų slibinas turėjo mažai. Slibinas neėdęs buvo ne šiaip sau. Jis miegojo. Ilgai. Sparnų raumenys buvo nusilpę. Gerai, kad nebuvo atrofavęsi visai. Iki kaimo iš urvo atskristi nebuvo lengva. Kelis kartus kilo baimė, kad įkris į ežerą. Tada jau visai būtų viskas baigta. Dabar net akyse buvo tamsoka. Tik slibinas, matyt, buvo laimės kūdikis, nes jam ne tik pavyko atplasnoti iki kaimo. Jam net pasisekė aptikti artimiausią trobą, kurioje buvo verdama košė. O pats didžiausias stebuklas įvyko, kai netikėtai prasivėrė trobos durys ir pro jas laukan išėjo ilgakasė mergina strazdanotu veidu. Ji buvo nešina didžiuliu, košės sklidinu, puodu. Puodas buvo karštas, todėl mergina laikė jį ištiesusi rankas priešais, naudodama savo pakeltą sijoną, lyg puodkėlę. Puodas buvo sunkus. Todėl mergina toli jo nenešė, o trinktelėjusi pastatė tiesiai priešais duris.

Mergina buvo net labai simpatiška. Tik slibinui ji buvo nė motais. Jis kaupė jėgas šuoliui. Košė karšta. Ją juk ne šiaip išnešė į kiemą. Ji turi atvėsti. Reikia taip nutaikyti akimirką, kai jau bus nors kiek įmanoma valgyti, bet niekas dar nebus išėję puodo pasiimti. Žmonės troboje šurmuliavo. Jų ten akivaizdžiai buvo nemažai. Gal užsiplepės.

Taip slibinui besikaupiant, nutinka naujas netikėtas dalykas. Šalia puodo pasirodo didžiulė žiurkė! To sėkme tikrai jau nebepavadinsi. Žiurkių jokiomis aplinkybėmis negali pavadinti sėkme. Niekur ir niekada. „Aš tikrai per ilgai miegojau, jei kaime pasirodė žiurkės” – pagalvojo slibinas. Šiuose kraštuose žiurkių nebuvo. Jos visada reikšdavo nelaimę. Visada. Bet kokia žiurkė buvo šio krašto nelaimės simbolis. Tai, kad ji pasirodė šalia puodo, nieko gero nežadėjo.

Žiurkė vikriai užsiropštė ant puodo krašto. Slibinui aptemo akyse. O žiurkė pasilenkė ir pradėjo godžiai ryti košę. Slibinas buvo mažas ir silpnas. Jis seniai nieko neėdė. Jis per ilgai miegojo. Dabar jis jau nieko nebegalėjo pakeisti. Nieko. Jis negalėjo pakeisti ir to, kad žiurkė buvo nelaimė visiems. Taip jau yra, kad, jei esi godi žiurkė – esi nelaimė ne tik kitiems, bet ir pats sau. Žiurkė rijo nesisaugodama nieko. Staiga ji susvyravo ir prarado lygsvarą. Godus padaras stačia galva plumptelėjo į dar visai karštą košę. Košė jai tapo klampia pelke. Veiksmas slibino akyse tarytum sulėtėjo. Jam pasidarė visiškai silpna. Ko gero, jis prarado sąmonę. Pušies laja buvo tanki, jo mažas kūnas patogiai suglebo ant plačių šakų.

Tuo tarpu žiurkės laukė siaubingas galas. Košė buvo per daug tiršta, kad joje galima būtų plaukti. Burna ir taip buvo pilna. Greitai košės buvo pilna ir nosis, ir gerklė. Netrukus ir plaučiai. Tikrai taip, žiurkės šiuose kraštuose nebuvo tiesiog žiurkės. Jos buvo nelaimės. Taip, kaip bet koks gobšumas, jos pražudydavo ne tik aplinkinius, bet anksčiau ar vėliau, blogo galo sulaukdavo ir pačios.

Slibinas po truputį atgavo sąmonę. Akių vokai labai lėtai ir sunkiai pakilo. Iš pradžių aplinkui viskas dar buvo paskendę migloje, bet palaipsniui šviesėjo. Slibinas pamatė kaip tik tą akimirką, kai ilgakasė mergina vėl išėjo į lauką. Ji pasilenkė ir staigiu judesiu pakėlė sunkų puodą. Lyg sunkiasvorė svarmenis. Šį kartą plikomis rankomis. Mergina apsisuko ir įėjo trobon. Su puodu ir koše. Su viskuo…

Troboje ir toliau buvo girdėti šurmulys, linksmas juokas ir net šaukštų bei indų barškesys. Netrukus pasigirdo garsus klyksmas, po jo – žiaukčiojimai ir net riaumojimo garsai. Tokio riaumojimo, kuris girdimas, kai organizmas atsisako maisto. Slibinas sukaupė paskutines jėgas ir suplasnojo sparnais. Pakilti buvo beprotiškai sunku, bet jei jis pasiliks čia dar nors trumpam – tikrai mirs. Ten, kur buvo pasirodę godžios žiurkės, negalėjai tikėtis visiškai nieko gero. Tai buvo nelaimė visiems.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *