Nėra kito būdo atrasti, jei nesi praradęs. Nežinau, kaip reikėtų suvaidinti, kad jau nebeturi, tam, kad ateitų kažkas norimas ir naujas. Kad tas kažkas patikėtų, kad gali ateiti. Tyliai ateitų prie mūsų durų, į jas pasibelstų ar net nesibeldęs įeitų, atsisėstų šalia priešais švelniai rusenantį ir jaukiai šildantį židinį, tada atsargiai apglėbtų per pečius… Jūs…
Neprisiverčiu niekaip…
Jau kuris laikas niekaip neprisiverčiu kažką parašyti. Supratimo neturiu, kas yra. Esu pratusi daryti, ką noriu. Rašau, nes noriu, piešiu, nes noriu, skelbiu, nes noriu. Noriu rašyti, noriu piešti ir noriu, kad tai kažkas pamatytų. Jokių kitų motyvų. Tai ne darbas, neturiu jokių įsipareigojimų tai daryti. Tiesiog įgeidis. Damutės žaisliukas. Tik kodėl toks keistas nepasitenkinimo…
Taip strigau, kaip kąsnis gerklėj…
Taip strigau, kaip kamštis kakle. Taip strigau, kaip strėlė žaizdoj. Taip strigau, kaip vėlė nakty, Kaip tamsa tyloj, kaip krislas aky. Taip strigau, nei iš vietos kaip. Taip strigau, kad net skauda taip. Taip strigau, pajudėt sunku. Taip strigau, kad nors rėk balsu. Negaliu judėt, negaliu rašyt. Negaliu kalbėt, negaliu klausyt. Negaliu pirmyn, negaliu atgal.…
Kai pameti…
Kai pameti mintį, reikia pareiti Į vietą, kur tuomet buvai. Padės prisiminti. Atgaivinti širdį. Ir viskas tada bus gerai. Kai pameti daiktą, reikia pareiti Keliu, kurį nuėjai. Atidžiai žiūrėti. Su niekuo nekalbėti. Ir viskas tikrai bus gerai. Save pasimetęs pirmiausia pareiki Keliu kuriuo nuėjai. Į vietą, Kur tuomet buvai. Savin pažiūrėki. Tada patylėki. Ir viskas…
Jūra rudenį. Pasaka be galo.
Kyla rūkas. Tyliai. Krenta lapai. Myliu. Šiugžda smėlis. Skauda. Ošia jūra. Rauda. Smėlis tarp pirštų. Jūra riaumoja. Laikas išeiti – lapai po kojom. Rūkas bus rytą. Rasi. Praeisi. Sutiksi kitą. Visiems atleisi. Sparnus išskleisi. Atrasi kelią. Pakilęs vėjas padangėn kelia. Sparnai pavargsta. Oras subjūra. Sugriuvęs tiltas į nykią jūrą…
Gyvenimo neapgausi
Aš ilgai galvojau. Galvojau, galvojau ir dar kartą galvojau… Ir sugalvojau tik tiek. Gyvenimo neapgausi. Nepaimsi iš jo to, kas yra neįmanoma. Galim susikurti šimtus saviapgaulės būdų. Nusiraminimo būdų. Mums palengvės. Patikėsime savo sukurtomis pasakomis. Bet viskas tebebus taip, kaip buvo sugalvota nuo pradžių. Nepataisysi neįmanomų dalykų, kuriems nuo pradžių buvo sugalvota būti sugadintais. Nepaimsi…
Rodos, laikas pareiti…
Rudenėjant laikas pareiti. Vėjas kaukia – reikės pasikeisti. Ošia medžiai – išmoksi paleisti. Temsta dienos. Reikėtų atleisti. Krenta lapai pavargę mus teisti. Vėsta upės. Daugiau neįbrisi. Nes praėjo, parėjęs nerasi to, Kas buvo. Bet laikas pareiti.
Kol jis vairuoja, o aš sėdžiu šalia…
Akys drėgnos ir liūdnos. Kaip šuns. Žiauriai liūdna. Tik man. O gal mums. Mano meilė lyg nuskriaustas šuo. Nepasitiki niekad niekuo. Mano meilei sunku. Savo meilės tiesiog netenku. Man ir jam per sunku. Būt kartu per sunku. Atskirai per sunku. Mūsų akys kaip primušto šuns.
Gaivalas
Keista… Man pačiai kartais keista, kad jaučiuosi taip, lyg kariaučiau su visu pasauliu. Lyg norėčiau nugalėti visą pasaulį. Lyg būčiau jame svarbiausia. Argi tai nėra keista? O gal mes kiekvienas turime tą pasaulį, kurį turime nugalėti? Gal mums tiesiog reikalingas triuškinančios pergalės jausmas? Kai kurie sako, kad objektyvios meilės nėra. Tai tik kiekvieno iš mūsų…
Rizika – muzika…
Aš iš… Ir galvoju, koks žodis labiausiai tiktų? Toks, kurio sakyti turbūt nederėtų… Išlepau. Mandagiausias žodis. Išlepau. Man vis sunkiau daryti tai, ko nenoriu. Tiksliau, padarau aš viską kuo toliau, tuo greičiau. Viską. Ir tai, ką noriu, ir tai, ko nenoriu. Tik man vis daugiau dalykų sunku prisiversti daryti. Sakau gi, išlepau. Net rašyti ir…