Keista… Man pačiai kartais keista, kad jaučiuosi taip, lyg kariaučiau su visu pasauliu. Lyg norėčiau nugalėti visą pasaulį. Lyg būčiau jame svarbiausia. Argi tai nėra keista? O gal mes kiekvienas turime tą pasaulį, kurį turime nugalėti? Gal mums tiesiog reikalingas triuškinančios pergalės jausmas?
Kai kurie sako, kad objektyvios meilės nėra. Tai tik kiekvieno iš mūsų skirtingai suprantamas jausmas. Mes jį įdedame į kažkokį objektą. Kaip į indą. Paskui tą indą be galo branginame, nes į jį yra sudėta visa mūsų meilė. Lūkesčiai. Skausmas. Sielvartas. Ilgesys. Kaip gali nebūti brangus tas indas? Ir kaip gali neskaudėti, kai jis sudūžta? Tada ilgai gailime to indo. Visą skausmą susidedame atgal į širdį. Ir visą ilgesį. Ir visą meilę. Kol randame naują indą. Tada dedame vėl viską į jį. Arba nerandame. Arba vis lyginame. Buvusį indą su esamu. Ir tikrai taip gali būti, kad anas indas buvo geresnis. Gražesnis. Ar tiesiog patogesnis.
Tai gal ir su tuo asmeniniu pasauliniu karu yra taip pat? Su pasaulio nugalėjimu. Turbūt netinka žodis pasaulis. Arba pasaulis kaip priešas. Slibinas. Mes norime jį nugalėti. Nors ne. Man būna, kad noriu nugalėti būtent pasaulį. Noriu, kad man po kojomis parkluptų visa žmonija. Oi. Darosi baisu pačiai. Sakykim, kad aš kalbu apie savo pasaulį. Žinoma, kad apie savo. Apie viską, kas skaudino, sužeidė, draskė arba drasko širdį iki šiol. Ir tegu sako kas ką nori. O kalba visi labai daug. Ir aš nesu išimtis. Tik tas jausmas, kad nugalėjai, kad skriaudikai po tavo kojomis, yra toks saldus. Saldus keršto jausmas.
Rašau ir pačiai kuo toliau, tuo baisiau nuo savęs. Baisu išleisti tokį gaivalą lauk. Baisu garsiai pasakyti. O juk baisu, nes mane taip daug ir ilgai mokino atleisti, nusileisti, būti protinga. Ir jus taip mokino? Ir mes vis bandom atleisti, nusileisti ir būti protingi. Neišsidraskyti. O širdis baigia sprogti nuo visko. Taip norisi už viską atsikeršyti, kad visi skriaudikai atsiimtų. Už visas kančias ir skriaudas. Na juk ar ne apie tai tiek daug istorijų? Apie tai, kaip blogis yra nugalimas gėrio. Kodėl aš negaliu savęs matyti gėriu?
O, žinokit, aš nesugebu savęs laikyti gėriu. Ir daugelis nesugeba. Gal tame ir yra didžiausia bėda? Mes labai bijome kovoti prieš blogį. Geriau parklumpame prieš jį patys. Springstame savo ašaromis. Gerklę drasko rauda. O širdy auga neapykanta. Ir noras parklupdyti tą nekenčiamą pasaulį po savo kojomis… Nugalėti tą blogąjį, neteisingąjį pasaulį! Atkeršyti jam už viską!
Ramiai. Tik ramiai. Miegokite ramiai, dorieji žmonės. Juk aš ne apie jus. Aš apie savo skriaudikus. Apie blogį, kuris nesnaudžia. Apie savo neteisingąjį pasaulį. O tu, neteisingasis, drebėk! Nes aš ateinu tavęs nugalėti!