Nėra kito būdo atrasti, jei nesi praradęs. Nežinau, kaip reikėtų suvaidinti, kad jau nebeturi, tam, kad ateitų kažkas norimas ir naujas. Kad tas kažkas patikėtų, kad gali ateiti. Tyliai ateitų prie mūsų durų, į jas pasibelstų ar net nesibeldęs įeitų, atsisėstų šalia priešais švelniai rusenantį ir jaukiai šildantį židinį, tada atsargiai apglėbtų per pečius… Jūs kartu žiūrėtumėte į ugnį ir būtumėte nepakartojamai laimingi. Nepakartojamai, nes kitaip. Nepakartojamai, nes naujai.
Kažkodėl tai, kas nauja, taip nedaro. Beveik visada tas „nauja” pasistiebia ant pirštų galiukų lauke už mūsų lango. Mes negirdime, kaip jis prisėlina per pusnis. Kažkodėl nei šuo nesuloja, nei varteliai nesugirgžda, nei sniegas nečeža… Tai, kas nauja, pritykina ir žiūri per langą. Ar tikrai nieko nėra? Ar vieta laisva? Ir nesuvaidinsi tu niekaip, kad nėra.
Gali būti, kad tas, kas nauja, pamato mus raudančius ir besiblaškančius, nes praradome, kas sena. O „sena” žiūri per petį tam „nauja”. Jam taip pat kažkodėl reikia pamatyti, kaip mes įvertinome, kas buvo, kaip dabar jau esame tikri, kad brangintume, tai, ko nebeturime. Ir dar tas „sena” turi paskutinę galimybę įsmukti atgal per durų mažulytį plyšį kartu su vėjo gūsiu, šalto oro dvelksmu ir smulkaus sniego šuoru. Ir mes puolame į glėbį. Ir mes suprantame, kad netausojome, nevertinome. Esame laimingi. Ir prisiekinėjame, kad daugiau nekartosime senų klaidų. Aišku, kartosime, bet bent tą akimirką, kai su vėjo gūsiu pareina sena, nebranginta ir nevertinta, mes esame be proto laimingi. Tokie laimingi, kad dėl tos akimirkos laimės verta gyventi.
Tada „nauja” tyliai apsisuka ir tuo pačiu taku, kaip atėjo, taip ir išeina. Ir mes net nežinome, kad tai buvo šalia, kad tai tyliai stebėjo. Tyliai laukė. Ir gerai, kad nežinome. Nes, o kam?
Bet būna ir taip (ir labai dažnai taip būna), kad sena nebepareina. Ne. Nebranginai, nevertinai, nenorėjai, nesuvokei, praradai amžiams. Išėjo. Mirė. Nebėra tako, kuriuo pavysi tai, kas buvo. Nebėra kelio, kuriuo pareitų. Nebėra upės, kuria parplauktų, nes srovė neša tik pirmyn ir niekada atgal…
O tada nauja žiūri, kaip mes raudame ir raudame, gal laukia, kol nurimsime, kol visiškai neteksime jėgų, pavargsime kovoti dėl to, kas buvo, dėl prarasto ir nebegrąžinamo. Tada įeina. Gal pakelia parkritusį be jėgų nuo žemės. Dar kūkčiojančiam paduoda vandens. O gal ateina mums beverkiant. Gal išspiria duris. Pribėga. Pačiumpa į glėbį. Leidžia prisiglausti. Ir raudoti. Laukia, kol išsiverksime. Gal glosto galvą. Nubraukia nuo veido šlapius per ašaras plaukus. Pažiūri į akis. Pabučiuoja. Visaip tas „nauja” būna. Visaip jis ateina.
Bet visada tik po to, kai tyliai stebėjęs už lango įsitikina, kad sena nebepareis. Kad taip, kaip seniau nebus. Kad bus tik jis vienas. Tik tas nauja. Vien tik nauja. Ir kodėl tik taip visada…? Visada. Tik taip.